Tikėjimas – didžiausias turtas

Sekmadienį visoje Lietuvoje minėti Šv. Onos atlaidai. Kelmės rajone, Verpenos Šv. Onos bažnyčioje vykę atlaidai išsiskyrė vienos iš parapijiečių auka bažnyčiai – pastatytu nauju kryžiumi.

Eugenija Razminienė pasakoja, kad prie bažnyčios seniau stovėjo medinis kryžius, kuris buvo nešventintas ir supuvęs, todėl buvo nuimtas. Moters, eidamas į bažnyčią, matydama tuščią kryžiaus vietą, labai liūdėdavo. „Be kryžiaus mūsų medinė bažnyčia paliko kaip daržinė. Todėl nusprendžiau, kad kažkaip aš kryžių ten vis tiek pastatysiu“, – sako Eugenija.

Neseniai moteris išgirdo, kad parduodama viena sodyba, o joje esančio kryžiaus nepageidauja būsimi naujieji savininkai. Tai sužinojusi ji paskambino sodybos savininkei Birutei Augustytei ir paklausė, ar galėtų kryžių paimti ir jį pastatyti prie bažnyčios. B. Augustytė liko džiugiai nustebinta tokio klausimo ir iš karto sutiko bei jį atidavė neprašydama nieko mainais.

Tik kryžių perkelti iš vienos vietos į kitą buvo nelengva. Pirmiausia Eugenija sutarė su savo giminaičiu, kad jis padės kryžių paimti, tačiau, kai nuvyko, paaiškėjo, kad reikalinga galingesnė technika ir kryžiaus parsivežti nepavyks.

Grįžusi namo moteris labai liūdėjo, tai matydami jos šeimos nariai nusprendė padėti. Su vaikų ir anūkų pagalba ji nuvyko pabandyti kryžių parsigabenti vėl. Tačiau jo išrauti, kaip buvo planuota, nepavyko. Kryžių tik sulenkė. Galiausiai nusprendė jį nupjauti sulig betono pagrindu. Po visų pastangų ir sunkaus darbo kryžius atsirado pas E. Razminienę kieme.

Nors vien tik jo pargabenimas reikalavo daug jėgų, tačiau toliau laukė kiti sunkūs darbai. Moteris pirko metalą, kad kryžių būtų galima sutvarkyti ir ištiesinti. Po to, šveitė ir iš naujo dažė. Prie to prisidėjo visa jos šeima. Visą kryžiaus restauracijos laiką E. Razminienė tarėsi su klebonu, kad padėtų išrinkti dažų spalvą ir kryžius būtų tinkamas statyti prie bažnyčios.

Ruošdama kryžių, moteris sulaukė aplinkinių pasiūlymų prisidėti finansiškai prie jo tvarkymo ir pastatymo, tačiau ji nusprendė, kad tai bus jos auka. Moteris pasakoja, kad jai visų žmonių, lydimų sunkumų ir negandų, yra gaila, dėl to, tai buvo auka už visų sveikatą ir gerovę.

Vieną dieną pas Eugeniją į namus atvyko žmonės, kurie buvo pastatę kryžių prie bažnyčios prieš tai. Jie pranešė, kad jau paruošė naują kryžių ir ketina jį statyti prie Verpenos Šv. Onos bažnyčios. Po tokios naujienos moteris labai sielojosi, nerimavo, kad nepavyks įgyvendinti užsibrėžto tikslo.

Po didelių pastangų ir daug nerimo, pavyko įgyvendinti savo norą. Penktadienį kryžius buvo pastatytas, o sekmadienį pašventintas.

Prieš tai moteris buvo girdėjusi kalbas, kad planuojama bažnyčią uždaryti dėl mažo susirenkančių žmonių skaičiaus. Tačiau džiaugiasi, kad tą sekmadienį į Šv. Onos atlaidus susirinko labai daug žmonių, todėl tikisi, kad dabar bažnyčios neuždarys.

E. Razminienė pasakoja, kad jos tėvai buvo tikintys ir nuo mažens to mokė ir vaikus. Prisimindama sunkų ir išbandymų kupiną gyvenimą, sako, kad visi ją pažįstantys teigia, jog Dievas davė stiprų tikėjimą ir gydė žaizdas, nes žinojo, kad ateityje ji darys gerus darbus.

Eugenija Razminienė pasakoja, kad susituokę ir atsikraustę gyventi į naujus namus, kartu su vyru ėmė tvarkytis. Taip kieme rado išmestą Mergelės Marijos statulėlę. Moteriai buvo sunkiai suvokiama, kas šitaip galėjo pasielgti. Statulėlę ji tuojau pat parsinešė namo, ją nuplovė ir nudažė. Senas metalines, išpuvusias rankas iš naujo pritvirtino. Moteris pasakoja: „Pradžioje gyvenimo džiaugiausi rasta Marija, o dabar gyvenimo pabaigoje pastačiau kryžių. Jei tik galėčiau jums išimti ir parodyti savo širdį – kokia laiminga aš esu!“.

Eugenijos namuose daugybė angelų statulėlių, moteris rodydama jas šypsosi ir sako, kad nė vienos nėra pirkusi – visos pačios ją susiranda. Ji svarsto, kad galbūt tai rasta Marija visus angelus atveda čia. Jos angelų kolekcijos paroda buvo demonstruota Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešojoje bibliotekoje.

Moteris visus užjaučia, lanko sergančius. Aukoja jiems reikalingų daiktų. Atskleidžia, kad daiktai, turtai ir prabanga niekada nebuvo jai reikalingi. Rodydama savo rastą Mariją ir angelų kolekciją sako: „Tai yra mano didžiausias turtas“.

Laisvalaikiu Eugenija piešia, net lūžusi ranka nebuvo sutrukdžiusi užsiimti šiuo pomėgiu. Jos piešiniai taip pat buvo eksponuojami parodose. Moteris dar kuria eilėraščius.

„Lyg angelas pasirodė baltas
Man šlamančiu einant keliu…
Noriu suklupti prieš jį,
Likimą stabdyti meldžiu.
Už savo gyvenimą ir šilumą,
Kuriuos šiandieną turiu,
Dėkoju tau, mano kryželi,
Einu su tavim kartu.“,

– Eugenija Razminienė.