„Tikslas – pereiti nuo sezoniškos prie nuolatinės veiklos“,– teigia ŽŪB „Kerkasiai“ pirmininkas I. Petkevičius

Alvydas GEŠTAUTAS

Kai prieš 24 metus susikūrė žemės ūkio bendrovė „Kerkasiai“, ji, kaip ir jos pirmtakas kolūkis, augino javus, kitas kultūras, kiaules, galvijus, melžė karves. Palaipsniui kai kurių žemdirbiškų gamybos sričių atsisakė, įrengė malūną, pradėjo gaminti miltus. Įsirengė ir modernų sėklos ruošimo cechą. O neseniai bendrovė įvykdė pirmuosius melioracijos projektus, pradėjo gaminti biokurą, jį parduoti biržoje. Kodėl žemdirbiška bendrovė pasuko į verslus, tolimesnius žemdirbystei? Apie tai – pokalbis su šios bendrovės pirmininku Ildefonsu Petkevičiumi:

– Kol apsiribojome tik tradicine žemdirbyste, pavyzdžiui, mechanizatoriai darbo turėjo pusmetį. O ką daryti dar šešis mėnesius? Tiesa, mėnesį gali atostogauti. Bet dar penki lieka. O žmogui pajamų reikia kiekvieną mėnesį, jis turi išlaikyti šeimą. Be to, kai žmogus nedirba, jis ne tik netobulėja, bet praranda ir turėtus darbo įgūdžius. Kai bendrovės veikla tapo įvairiapusiškesnė, darbuotojai irgi privalėjo tobulėti, baigti įvairius kursus. Žinoma, tai kainuoja, Bet įdėtos lėšos į žinias atsiperka su kaupu. Pavyzdžiui, mūsų mechanizatoriai turi vairuotojo teises, pasitobulinę gali gaminti biokurą. Statybininkai gali dirbti melioracijos objekte, nes šie darbai giminingi.

– Kas paskatino vykdyti melioracijos darbus?

– Gyvenimo tikrovė. Mums 100 ha melioruotame plote rekonstrukciją vykdė viena kompanija iš kaimyninio rajono. Pirmiausia, nepatiko darbų organizacija. Kai graži diena, melioratoriai į objektą atvažiuoja dešimtą valandą, o popiet, ketvirtą valandą, išvyksta namo. Tokiu režimu dirbo ir lietui pliaupiant. O iš to naudos jokios. Tik murkdydavosi po purvyną. Vėliau prireikė rekonstruoti 25 hektarus rekonstruotos žemės. Melioratoriai paskaičiavo, kad darbai kainuos apie 100 tūkst. litų. Išgirdęs šiuos skaičius, nustėrau. Mes priklausome Žemės naudotojų asociacijai. Prieš ketverius metus kaip šios asociacijos nariai dalyvavome ES finansuojamame projekte. Jo dėka įsigijome melioracijai reikalingos technikos: krautuvą, niveliavimo įrangą. Šiems darbams paruošėme žmones. Žemės užvertimo techniką turėjome įsigiję anksčiau už savas lėšas. Konsultavomės su specialistais, pats perskaičiau daug specializuotos skirtos literatūros. Vokietijoje, kitose šalyse domėjausi tenykštėmis melioracijos darbų technologijomis, mechanizmais. Įsitikinau, kad Vakarų šalyse melioracija – modernesnė. Ir ne tik technika, bet ir drenažo vamzdelių klojimas, darbų organizavimas. Iš viso to nauda akivaizdi. Mums projektuotojų apskaičiuotų 100 tūkst. litų 25 ha rekonstrukcijai neprireikė. Bendrovė išleido 25 tūkst. litų ir atnaujino 12 km drenažo, arba rekonstravome melioracijos įrengimus 48 ha plote.

– Gal jau turite licenciją melioracijos darbams?

– Kol kas neturime, bet jos siekiame. Tačiau jau dabar ūkininkams, kaimyninėms žemės ūkio įmonėms galime atlikti melioracijos darbus. Tik gaila, kad rajonui skiriamos apgailėtinos lėšos. Pavyzdžiui, Žalpių kolūkis turėjo 25 tūkst. žemės ūkio naudmenų. Pagal dabartinį finansavimą tokį plotą melioruoti arba rekonstruoti rajonas galėtų per dešimtmetį. O rajone buvo 35 visuomeniniai ūkiai. Daugelis turėjo daugiau naudmenų nei mes. Paskaičiuokime, kiek laiko reikėtų viso rajono melioracijos įrengimų atnaujinimui?!

– O sėklos ruošimas irgi žmones išlaisvina nuo sezoninio darbo?

– Taip. Dabar sėklą ruošia tie žmonės, kurie vasarą pluša laukuose. Žinoma, bendrovė gauna ir papildomų pajamų. Vidutiniškai kasmet parduodame apie du tūkstančius tonų sėklos: kviečių, miežių, žirnių, pupų.

– Kodėl susidomėjote biokuro gamyba?

– Kaip ir melioracija. Buvome nepatenkinti sovietmečio laikų darbo kultūra. Samdydavome įmones, kad šios išvalytų griovius nuo menkaverčių krūmų. Bet rangovai dirbo atmestinai, griovių išvalymu likome nepatenkinti. Patys už savo pinigus įsigijome technikos, siuntėme žmones į kursus. Patys pradėjome šalinti ne tik iš griovių menkaverčius krūmus, bet valėme savo mišką, tvarkėme pamiškės zonas. Žaliavos biokurui turėjome. Nutarėme „žaisti“ biokuro biržoje. Esame nauji ir nedideli žaidėjai. Daugiausia biokuro per biržą pardavėme „Raseinių šilumos tinklams“. Ši įmonė priklauso savivaldybei.

– Buvote rajono tarybos narys, esate rajono Verslininkų asociacijos pirmininkas, tad susidūrėte ir su mūsų rajono, pirmiausia Kelmės miesto, kuriam šilumą tiekia UAB „Litesko“, šildymo problemomis. Kokius matote šilumos atpigimo kelius? Gal jų nėra? Juk „Litesko“ nori šilumos kilovatvalandės kainą didinti 13,8 proc.

– Taip yra dėl to, kad dalis šilumos tiekėjų tą patį biokurą perka iš jį gaminančių dukterinių įmonių. Jos kurą parduoda brangiai. Biržoje pirktas kuras gerokai pigesnis. Biržoje pamatėme realias, o ne išpūstas kainas. Gerų prošvaisčių yra. Jau šiemet šilumos tiekėjai įpareigoti 50 proc. reikalingo kuro pirkti biržoje. Tai gera naujiena šilumos vartotojams.

– Dažnai šilumos tiekėjai savo paslaugos brangimą grindžia investicijomis, girdi, reikia susigrąžinti išlaidas.

– Kategoriškai nesutinku su tokia nuostata. Manau, kad investuoti reikia tam, kad tavo produkcija, paslaugos nepabrangtų, o atpigtų. Išlaidas reikia kompensuoti naujų gaminių, naujų paslaugų sąskaita, geresne kokybe.

– Lietuvoje matome vis daugiau gerų ženklų, pavyzdžiui, Utenoje, kur šilumos ūkis liko vietos valdžios, o ne privataus kapitalo rankose. Gal reikia iš šilumos ūkio stumti privatininkus?

– Viskas priklauso nuo vadybos. Nesvarbu, kas savininkas – privatininkas, savivaldybė ar valstybė. Tik, pavyzdžiui, savivaldybėse matau vieną grėsmę – įmonių politizavimą. Pavyzdžiui, įvyksta rinkimai. Pasikeičia valdžia. Reikia įdarbinti žmones, jiems atsilyginti už paramą. Taip ir steigiamos papildomos vietos. Jos didina gamybos, paslaugų savikainą, o vartotojai priversti daugiau mokėti. Tiek verslo, tiek viešuose sektoriuose turi būti viskas skaidru.

– Kai susidomėjote kitais verslais, ar nenukentėjo žemės ūkio produkcijos gamyba?

– Ne. Turime apie 300 ha žemės, 350 mėsinių galvijų. Karvių, tuo pačiu pieno gamybos, atsisakėme. Nebeauginame ir kiaulių. Su pienu yra aibė problemų. Pavyzdžiui, jei šiandien mūsų netenkina mėsos kaina, galime gyvulius mėnesį dar paauginti. Jei netenkina grūdų kainos, galime laukti. Pieno kainos irgi keičiasi. Bet pieno nelaikysi. Rytą karves pamelžei, ir tą pačią dieną jį turi parduoti. Todėl ir nutarėme grūdais ne karves šerti, o pastatyti malūną ir iš jų gaminti miltus. Grūdų derliumi galime džiaugtis. Pernai iš hektaro vidutiniškai prikūlėme po 8 tonas grūdų. 1986 m., kai pradėjau dirbti Žalpių kolūkyje, vienas hektaras atseikėjo vos 17,4 centnerio grūdų. Beje, ir kolūkyje padarėme proveržį. Jo egzistavimo pabaigoje dėka modernių technologijų, tręšimo iš hektaro javų vidutiniškai kūlėme beveik po keturias tonas grūdų.

– Gaminate mėsą, ruošiate sėklą, auginate grūdus. Ar turite pardavimo problemų?

– Jas išsprendžiame. Šiandien kai kurie gamybininkai keikia Rusijos embargo. Su tuo susiduria pirmiausia tie, kurie prekiavo tik su Rusija. Ir Lietuvoje negali turėti vieno partnerio. Jei jis žlugs, per dieną naujo nesusirasi. Rinka – sudėtingas reiškinys. Tad ir Lietuvoje reikia turėti 4-5 partnerius, kurie iš tavęs perka.

– Ar nesiruošiate savo produkcijos eksportuoti?

– Minčių turime įvairių. Aš esu už tai, kad jei vidaus ir tarptautinėje rinkoje kainos panašios, geriau parduoti saviems perdirbėjams. Jie Lietuvoje kurs darbo vietas, į savos valstybės ar savivaldybės biudžetą mokės mokesčius.

– Ačiū už pokalbį.