Vasara neša ne tik džiaugsmą…

Ona PETRAVIČIENĖ

Tokią mintį, apsilankęs mūsų laikraščio redakcijoje, išsakė Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kelmės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros poskyrio viršininkas Stasys Kvietkus.

Abejingumas gali baigtis nelaime

Kadangi pernykštė vasara buvo panaši į šiųmetę, svečias pirmiausiai prisiminė pernai metų statistiką. 2013 metų birželio–rugsėjo mėnesiais mūsų rajone penkis kartus degė žolė, du kartus teko gesinti javų laukus, vienas gaisras kilo durpingoje pievoje. Nors vasara dar nesibaigė, o javapjūtė tik įsibėgėja, šiemet tuo pačiu laikotarpiu po vieną kartą teko gesinti žolę ir javų lauką. Lietuvoje įsivyravus karštiems orams, šios tarnybos specialistus domina miškai, durpingos vietos ir poilsiavietės. Svečias sakė, kad mūsų rajone yra du naudojami durpynai, o durpingų pievų yra daug Šaukėnų, Kražių, Pakražančio ir Tytuvėnų apylinkių seniūnijose. Viršininkas prisiminė ne vieną atvejį, kai žemės naudotojai, nupjovę seną žolę, ją palieka pradalgėse. Kartais palikta žolė padegama. Jeigu aplinkui yra durpinga žemė, toks neapgalvotas žmonių elgesys gali baigtis didele nelaime.

Kalbėdamas apie vasarą tykančius gaisro pavojus, S. Kvietkus sakė, kad nusistovėjus sausiems orams, padaugėja gaisrų, kylančių atvirose teritorijose. Šiuos gaisrus dažniausiai sukelia neatsargūs gyventojai, pievose, miškuose, durpynuose numetę neužgesintą nuorūką, degtuką ar palikę neužgesintą laužą. Ugniagesiai gelbėtojai prašo visų žemės ir miškų savininkų bei naudotojų, visų poilsiautojų, šiuo metų laiku būti atsargiems su ugnimi gamtoje. Be didelio reikalo nevykti į miškus, kol yra sausa. Nevažinėti automobiliais ir kitomis transporto priemonėmis, iš kurių variklių ar išmetimo vamzdžių išlėkusi kibirkštis gali uždegti sausą miško paklotę. Nors Administracinės teisės pažeidimų kodeksas už priešgaisrinės miškų ir aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimus bei durpynų ir durpingų pievų deginimą numato tūkstantines baudas, tačiau paskutinio reido rezultatai parodė, kad poilsiautojai gamtoje ir miške elgiasi abejingai.

– Rugpjūčio penktąją kartu su Tytuvėnų regioninio parko darbuotojais tikrinome, kaip mūsų žmonės elgiasi gamtoje. Vaizdai ne kokie. Kalnai paliktų šiukšlių, laužai deginami vos ne viduryje miško. Jokios atsakomybės ir supratingumo, todėl gaisro galima bet kada sulaukti. Deja, norėdami užgesinti miško gaisrą, dažniausiai susiduriame su tuo, kad nėra pravažiavimo, trūksta vandens, o sena mūsų technika perkaista ir genda,– sakė Stasys.

Kaip rūpinamės savo turtu?

Kalbėdamas apie javapjūtę, Valstybinės priešgaisrinės priežiūros poskyrio viršininkas pastebėjo, kad jos pradžioje buvo gautas pranešimas, jog Liolių seniūnijos Jukniškės kaime dega rapsų laukas. Laimei, kad užsidegė ne derlių subrandinęs rapsų laukas, o nukulti šių pasėlių stiebai. Tačiau baigus gesinimo darbus ir kombainui toliau pradėjus kulti, laukas vėl ėmė degti. Pasirodo, gaisrą sukėlė netvarkingas kombainas. S. Kvietkus sakė, kad norint išvengti nelaimės, javapjūtės metu nuolat reikia tikrinti ir valyti techniką. Svečias prisiminė kaip pernai rugpjūčio 8 d. užsidegė vieno ūkininko kviečių laukas, o dėl klaidingai nupasakoto kelio ugniagesiai pavėlavo atvažiuoti į gaisravietę.

Viršininkas teigė, kad javapjūtės metu tvarkinga turi būti ne tik derlių dorojanti ir vežanti technika. Atsargūs turi būti ir su ja dirbantys žmonės, ypač rūkoriai.

Pareigūnas pastebėjo, kad nemažai žalos vasarą padaro žaibai. Nėra buvę metų, kad mūsų rajone kas nors nuo perkūnijos nenukentėtų. Štai rugpjūčio penktąją buvo gautas pranešimas, kad Butkiškėje žaibas įtrenkė į ūkinį pastatą. Gerai, kad tuo metu į namus grįžo sodybos šeimininkas ir vandeniu užpylė pradėjusį rusenti stogą. Tačiau, kalbėdamas apie turto apsaugą nuo perkūnijos, Stasys pastebi, kad mūsų rajone tik nedidelė dalis gyventojų turi įsirengę žaibolaidžius.

– Ateina pas mus pasiteirauti, kas juos montuoja. Išgirdę apie kainas, dažnai numoja ranka. Bet įtrenkus žaibui, žala dažnai padaroma kur kas didesnė. Tai kodėl rizikuojama savo turtu? – stebėjosi pašnekovas.

Pavojus vandenyje ir žemėje

Ugniagesiams gelbėtojams tenka ne tik gesinti gaisrus, bet ir gelbėti skenduolius. Nors vasara dar nesibaigė, tačiau nuo metų pradžios iki rugpjūčio 6 d. vanduo Lietuvoje jau nusinešė 127 žmonių gyvybes. Viršininkui skaudu, kad atsidūrę prie vandens telkinio žmonės dažnai pamiršta bet kokį atsargumą. Nors tiek vaikams, tiek suaugusiems nuolat yra primenama, kad negalima maudytis nežinomuose vandens telkiniuose, kur statūs krantai ir nežinomas vandens gylis, tačiau dažnai atsargumas yra pamirštamas. Tuo Stasys įsitikino praėjusią savaitę, kuomet apsilankė Kelmės miesto paplūdimyje.

– Baugu buvo žiūrėti, kaip jaunimas vienas paskui kitą nuo tramplino šoka į vandenį. Šitaip galima bet kada susižeisti. Be to, ir vaikų karštą dieną prie Kražantės daugybė, o suaugusiųjų priežiūra minimali. Kažin ar visų vaikų tėvai žino, kad jų vaikai yra išėję maudyti? Kai trūksta suaugusiųjų priežiūros, tai ir vaikai dažnai nuplaukia toliau už plūduru pažymėtos saugios vietos,– tvirtino pašnekovas.

Kalbėdamas apie sodybose esančius vandens telkinius, pareigūnas sakė, kad tik maža dalis jų aptverti, nors tai irgi gali būti skaudžios nelaimės priežastimi, ypač ten, kur yra mažų vaikų. Suaugusius vanduo dažnai pražudo vien dėl to, kad pastarieji maudosi išgėrę. Ir prie Gailių tvenkinio, kur neseniai nuskendo jaunas vaikinas, prieš tai susirinkusi kompanija smagiai linksminosi…

Valstybinės priešgaisrinės priežiūros poskyrio viršininkas S. Kvietkus pastebėjo, kad visų laukiama vasara atneša ne tik malonumų. Ypač jos laukiantiems vaikams. Mažyliams viskas smalsu ir įdomu. Paskutinis skaudus įvykis – Karklėnuose. Čia nugriuvus vandens talpai, žuvo mažametė mergaitė. Tai dar kartą perspėja suaugusius, kad šis metų laikas dovanoja ne tik džiaugsmą, bet ir neišgydomas žaizdas.