Z. Jocytė – dar viena Kražių šimtametė

Kražius galime vadinti ne tik istoriniu, bet ir šimtamečių kraštu. Per pastarąjį laikotarpį Kražiuose gražiai buvo pagerbtos šimtametės – šio krašto šviesuolė, kraštotyrininkė, R. Biržinytės premijos laureatė Juzefa Ramanauskaitė, Elena Pipčiutė, Stasė Jurgilienė. Tiesa, jos, įkopusios į antrąjį gyvenimo amžių jau iškeliavo Amžinybėn. O kovo 27-ąją Kražiuose buvo pagerbta dar viena šimtametė – Zofija Jocytė.

Šventėje, kurią vedė Kražių M. K. Sarbievijaus centro darbuotoja Simona Šarauskienė, jubiliatę sveikino mūsų rajono savivaldybės administracijos direktorius Stasys Jokubauskas, Socialinės paramos skyriaus vyr. specialistė Vilma Chmieliauskienė, Kražių seniūnijos seniūnas Rolandas Karčiauskas, užrišęs šimtametei jubiliejinę juostą, miestelio bendruomenės pirmininkė Lina Mikalajūnaitė, seniūnaitė Vaida Gedminienė, „Caritas“ atstovės, kaimynai. Į šventę atvyko ir būrys giminaičių, iš kurių artimiausia – sukaktuvininkės krikšto dukra Irena Domkuvienė iš Beržėnų ir jos brolis Rimantas Karpas, dabar gyvenantis Šiaulių rajone. Pasimelsti už Zofiją, visų paprastai vadinama Zosele, pakvietė linksmai nusiteikęs Vaiguvos klebonas Vytautas Kurtinaitis, pašventinęs ir vaišių stalą. Vėliau jubiliatės atvyko pasveikinti ir Kražių parapijos klebonas monsinjoras Gintas Sakavičius.

Beje, „Caritas“ moterų dėka Verbų sekmadienį Kražių bažnyčioje bus meldžiamasi už šimtametę.

Taip jau atsitiko, kad pamaldžios ponios Zofijos gyvenimas prabėgo tarp Vaiguvos ir Kražių parapijų. Jos vaikystė, jaunystė prabėgo dabartinės Kražių seniūnijos Gricaičių kaime, nuo kurio arčiausiai, už septynių kilometrų, buvo Vaiguvos bažnyčia. Tad ir melstis dažniausiai su tėvais vykdavo į Vaiguvą. Vaiguvos kapinėse amžinam poilsiui atgulė ir patys artimiausi Z. Jocytės žmonės. Ir dabar ji, padedama kaimynės ir nuolatinės globėjos Danutės Mazrimienės, už artimuosius Vaiguvos bažnyčioje užsako šv. Mišias. Dar sovietmečiu praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje, Z. Jocytė nusipirko nedidelį namelį Kražiuose, tad dabar, kai tik leidžia jėgos, meldžiasi šio miestelio bažnyčioje.

Apie jos gyvenimą, mokytojos Emilijos Kvietkuvienės paraginta, prieš dvylika metų specialų darbą parengė tuometinės Kražių gimnazijos mokinė Raimonda Martinkutė.

Visi jubiliejaus šventėje dalyvavusieji kalbėjo apie didelį Zoselės gerumą, nuoširdumą, paslaugumą.

Z. Jocytė sakė, kad jos gyvenimas buvo nelengvas. Ji pasaulį išvydo 1923 m. kovo 27 d. su dvyniu broliuku. Tačiau pastarasis neišgyveno. Vaikystėje mirė dar du broliukai. Užaugo dviese su keleriais metais vyresne sese Stefanija, kuri, įkopusi į septintą gyvenimo dešimtį, mirė. Zofijos tėvai – ilgaamžiai. Mama Amžinybėn iškeliavo įkopusi į dešimtą gyvenimo dešimtį, o tėvukas – į devintąją.

Jubiliatė sako, kad jos nerūpestingos vaikystės ir jaunystės metai prabėgo Smetonos laikais. Beje, ji savo akimis matė ir patį prezidentą Antaną Smetoną. Jaunoji Zofija tuomet atkreipė dėmesį ne tiek į prezidentą, kiek į gausią jo apsaugą. Tai įvyko Kaune, per Dainų šventę. Zofija dainavo chore ir turėjo galimybę išvykti į Laikinojoje sostinėje vykusią Dainų šventę. Kaunas taip ir liko tolimiausiu miestu, į kurį Zoselė toliausiai buvo nuvykusi. Ji Albinavoje baigė pradžios mokyklos keturis skyrius ir darbavosi tėvų ūkyje. Prisimena, kad tėvai spaudė prie darbo. Reikėjo ir daržus ravėti, šieną vartyti, grėbti, mėšlą kratyti, karves ganyti.

– Gyvenau prie įvairių valdžių, ir prie visų buvo nelengva. Prie Smetonos kaimo žmogui buvo sunku gyventi, bet buvo laisvė. Valdžia nesikišo, kaip rusai, į žmogaus gyvenimą. Kiekvienas galėjo pasirinkti, kuom verstis ir kur gyventi. O geriausia, kad kiekvienas turėjo savo didesnį ar mažesnį turtą. Kai užėjo rusai, prasidėjo vargai. Atėjūnai dvokė specifiniu kvapu. Juos vokiečiai išvijo. Prie jų irgi buvo labai sunku. Jie iš kitų atėjūnų išsiskyrė dideliu tvarkos reikalavimu. Kai sugrįžo tarybų valdžia, beveik visi kaimo vyrai išėjo į mišką. Oi, baisūs laikai buvo! Naktį kaime šeimininkavo miško broliai, o dieną – stribai. Stribų labai nekenčiau. Buvo ir taip, kad vienas brolis išėjo į mišką, o kitas rusams tarnauti. Prabėgo keleri metai po karo, ir rusai viską iš žmonių atėmė: žemę, padargus, gyvulius, ir suvarė į kolchozus. Juose prasidėjo tikras lažas: daržų normos, darbas be sekmadienių. Brigadininkas net šventą dieną varydavo į darbą, – prisimena Z. Jocytė.

Ji visą gyvenimą dirbo lauko darbininke „Taikos“, o vėliau – P. Cvirkos kolūkiuose. Tačiau ir tada rasdavo laiko knygai, jaunimo susibėgimams. Ji sako, kad tik sovietmečio pabaigoje kaimo žmonių gyvenimas kiek pagerėjo.

Į Kražius persikėlė gyventi jau būdama pensininkė. Kol sveikatos turėjo, tol ūkiškai gyveno: turėjo karvę, augino kiaulę. Kai sveikatos liko mažiau, gyvulių atsisakė, bet paukščių dar ilgai laikė. Dabar visas jos džiaugsmas – šiltuoju metų laiku kieme gausiai žydinčios gėlės. Kol jėgos leido, pati jas prižiūrėjo, dabar jau tą daro kaimynė ir globėja D. Mazrimienė.

Su džiaugsmu Zofija sutiko laisvos Lietuvos laikus. Sąjūdžio veikloje nedalyvavo, tačiau, kai kaimynė Elžbieta pasiuvo trispalvę, paėmusi ją į rankas, pabučiavo. 1991 m. per sausio įvykius vyko ir į Vilnių budėti. Apie dabartinius laikus Z. Jocytė sako, kad laisvė žmones išpaikino, o kiti neįvertina jos.

– Rusai daug kam, o ypač mokiniams draudė bažnyčioje melstis. Bet jaunų žmonių tada pamaldose buvo daugiau, nei dabar, kai kiekvienas gali laisvai melstis,– kalba Zofija.

Kodėl tokį gražų gyvenimą nugyveno jubiliatė, pati nežino. Ir giminaičiai, ir kaimynai stebisi, kad iki šiol beveik viską valgo ir vyno ar trauktinės taurelę išgeria. Beje, nuo vaikystės jai buvo pripažinta mažakraujystė. Prieš tris dešimtmečius užpuolė ir onkologinė liga. Bet po to trisdešimt metų rimčiau nesirgo. Tik praėjusiais metais prieš Kalėdas sveikata staigiai sušlubavo. Nuo mirties išgelbėjo vėl geroji globėja Danutė. Jai dar pati Zofija spėjo paskambinti senu mobiliu telefonu. Medikai laiku suteikė pagalbą ir Zofija per jubiliejaus šventę vėl buvo gerai nusiteikusi.

S. Maziliausko nuotraukos