Scenos kalba – apie gyvybę ir mirtį

Po šiurpaus gaisro Kelmės kultūros centre Kelmės mažasis teatras sukvietė žiūrovus į premjerą – ukrainietės iš Donecko N. Mirošničenko tragikomediją „Tas, kuris atidarys duris“. Spektaklio režisierius – Algimantas Armonas, dailininkas – Andrius Seselskas, kompozitorius – Gintaras Kizevičius, kostiumų kūrėja – Inga Šveistienė, šviesų operatorius – Alanas Augustas Buivydas. Veros vaidmenį sukūrė Laura Šmitkinienė, Vikos – Armida Lėščiūtė, o už širmos dar savo gyvenimą pjesėje gyveno trys šešėliai – Justina Kasiulytė, Armandas Lazdauskis ir Česlovas Brazinskas. Jų veidus žiūrovai matė tik akimirką – kai aktoriai išėjo nusilenkti žiūrovams ir buvo apdovanoti nuoširdžiais plojimais, glėbiais gėlių ir dovanų. Pagerbėme režisierių ir aktorius ne tik už šią premjerą, bet ir gebėjimą išlikti ekstremaliomis sąlygomis, važinėjant repetuoti į Vaiguvą. Beje, atsidėkodami svetingiems vaiguviškiams, Mažojo teatro žmonės jiems pirmiausia ir parodė savo naują spektaklį, ir dar nemokamai. Na, o bilietai į premjerą Kelmėje buvo išgraibstyti greičiau, nei reklama pasirodė socialiniuose tinkluose. Mes mylime savo teatrą, juo domimės, ir čia turbūt ne mūsų, žiūrovų, o teatro nuopelnas.

Pjesė buvo sukurta gerokai prieš Rusijos invaziją į Ukrainą, bet neapleidžia įspūdis, kad talentingi žmonės turi ateities įžvalgas. Spektaklyje nėra jokių moralų, jokių „sukramtymų“, viską tenka pajusti ir suprasti mums patiems. Ir spektaklio turinio pasakoti neverta – jame kalba būsenos ir jausenos, o ne pats turinys. Kas nutinka žmogui, pabudusiam morge Nr. 5, kai tu nesuvoki, kas esi – gyvas ar miręs, kas vyksta už užrakintų morgo durų, kokią žinią tau praneš skambantis telefonas ir kas ateis ir atidarys duris? Apokaliptinė nuojauta karaliauja scenoje. Bet tai nėra „tragedija dėl tragedijos“. Kaip ir mūsų gyvenimas, veiksmas scenoje ir juokina, ir šiurpina, ir graudina. Jei tai branduolinis karas, ar išliks tik šios dvi moterys su savo skaudžiom paslaptim ir sulaužytais gyvenimais – po išgertuvių lavonmaišyje atgijusi Vika (A. Lėščiūtė) ir morgo sanitarė Vera (L. Šmitkinienė)? Ir kas atidarys duris – raudonieji ar mėlynieji? Va, čia režisierius A. Armonas ir įjungia visą savo humoro jausmą (jau ką turi Algimantas, tą turi, ir to neatimsi): moterys linksmina žiūrovus savo bandymu prisitaikyti ir išlikti, ką mes, sovietijos žmonės, ilgus metus ir darėme. Bet… morgo durys, pasirodo, jau atidarytos, ir Vikai su Vera teks pro jas išeiti ir pasirinkti pačioms, kaip gyventi: likti Mirusiųjų šalyje ar išeiti baltu, neliestu niekieno kojų taku basomis ir tuščiomis rankomis.

Armono spektakliai – tai daug judesio, šokio elementų. Negali atsižiūrėti į dviejų aktorių plastiką, jų gebėjimą kiekvienu judesiu kurti vaidmenį. Jos nevaidina, jos gyvena Vikos ir Veros gyvenimus. Jos jaunos ir gražios, jos labai subtiliai žaidžia savo moterišku žavesiu, bet nepriartėja prie kokios vulgarybės ar dviprasmybės. Va, čia jau ačiū režisieriui už mokėjimą nedavatkiškai išnaudoti savo jaunųjų aktorių galimybes, išliekant mene, nežengiant į tamsiąją zoną.

Taupi, minimalistinė spektaklio scenografija, ir tai jam tinka. Kaip tinka ir aktorių apranga, ir muzika, ir šviesos, ir pati teatro aplinka. Tai yra vienis, tai iš tiesų meistrų choras, kur kiekvienas gieda savo balsu, bet nekonkuruoja.

Kiekvienas spektaklis – didelis įvykis mūsų Kelmės kultūriniame gyvenime. Ir nuostabiausia, kad teatras nėra kokia užsidariusi „parapijinė“ įstaiga, kad balandžio 21 d. žada mums susitikimą su pjesės autore N. Mirošničenko ir kitais meno žmonėmis.

Linos Nekrašės ir Alano Augusto Buivydo nuotraukos