„Žemaitė man – lietuvybės ištakos“, – sakė 47-asis Žemaitės premijos laureatas

Žemaitės literatūrinė premija, jau 47-oji, už knygą „Skiedrų ganytojas“ šiemet Literatūrinėmis premijoms skirti, leidžiamiems literatūros kūriniams vertinti ir jų leidimo tvarkai nustatyti komisijos sprendimu paskirta anykštėnui rašytojui ir vertėjui Rimantui Povilui Vanagui. Ji buvo iškilmingai įteikta Žemaitės viešojoje bibliotekoje birželio 2-ąją, tradiciškai – dieną, artimą rašytojos gimtadieniui  (Žemaitė gimė 1845 m. gegužės 31 d.).

[Show slideshow]

Iškilmės prasidėjo Kelmės Algirdo Lipeikos menų mokyklos akordeonistų – Domanto Saunoriaus, Erikos Petrauskaitės ir Augusto Elskio (mokytoja Vaiva Bukantienė) grojama muzika. Aktorius Vladas Baranauskas skaitė knygos „Skiedrų ganytojas“ ištraukas. Žemaitės viešosios bibliotekos direktorė Rita Grišienė, sveikindama laureatą, pasidžiaugė, kad Žemaitės premija – viena seniausių Lietuvoje. Meras Ildefonsas Petkevičius įteikė R. P. Vanagui premijos regalijas, laureatas buvo perjuostas tradicine juosta. Labai išsamiai apie laureato knygą kalbėjo komisijos, skyrusios premiją, narė Emilija Kvietkuvienė. Ji sakė:

– Iš pradžių buvo epigrafas „Savo pastogėje – karalius ir paprastas žmogelis“. Po to atsirado pasakotojas vaikas – paauglys (kūrinio pabaigoje – vyras). Ir jo tėvas – nedidelis, vikrus, benagiais pirštais. Abu mažybiniais vardais – Rapoliukas ir Julysėlis. Ne dėl to, kad maži, o dėl to, kad malonūs, geri. Rapoliuką mėgsta žmonės, nors jis (cituoju) kaimynų vertinamas: „be meliodijų niekas jam nerūpi“, sūnus dar toks, kad „nusvirę mamos plaukai užkloja akis“. Mama Elytė – pareiginga, šventiškai ori, labai dora Aukštaitijos kaimo moteris. Visas kūrinys – pasakotojo vaiko prisiminimų ir vizijų pasaulis.

Rapoliukas – kaimo pijokas, turįs savo filosofiją; „Geriu, kad su žmogum pašnekėčiau“. Čia pat pateikia moralą: „Bijok ne pijoko – tinginio“. Iš pirmo karto atrodo, kad nieko ypatingo. Tačiau tai gilus pasakojimas, kaip sovietinis režimas plauna smegenis, aukština rusų kultūrą, lietuvio kūrybinis gyvenimas užvožtas po oficialios sovietinės kultūros gaubtu – kokias ir kaip šventes švęsti, ką spaudoje rašyti. Bandoma išbraukti lietuvio vertybes ir išgyvendinti bendrystės jausmą. Tačiau aktyvus ir akylas Rapoliukas perpranta režimo veikimo mechanizmą, nepaklūsta iš išorės primestiems reikalavimams. Nemaištauja, bet ir nesitaiksto; išgeria ir vėl meistrauja, meistrauja, ir vėl išgeria. Suvokia, kad gyvena laikais, kai rodyti neapykantą galima, o meilės – ne. Bet ir viena, ir kita rodo. Tyliai. Ir tos meilės prisodrintas visas kūrinys: vaikui, kuris išgėrusį tėvą tįsia namo, žmonai, iš viso, rodos, pasaulio į jų namus traukiantiems giminaičiams. Ir, žinoma, sugėrovui. Ir pašaipos visiems atseikėta sodriai. Sąmoningai, siekiant atskleisti kritikuotiną patirtį, Sovietų Sąjungos ideologiją: trėmimus, žydų naikinimą, karo įvykius, nevykusių viršininkų poelgius, aplinką, kur degtinės daugiau nei duonos. Apie svetimą pasaulį, kur grūdai pilami vietoj žvyro ant kelio, turtas eina šuniui ant uodegos.

Autoriaus tai daroma vartojant sodrius liaudies posakius, kalambūrą, dainų (gal tiksliau dainuškų) tekstus: „Lietuvoj – lašinių kvapas“, „Kai duosiu per nosį, net subatoj žinosi“; „Tokiu oru gerai jaustis gali tik varlės ir kazlėkai… ir kiti pašlemėkai“; „Derėkis kaip žydas, mokėk kaip krikščionis“; „Prazvimbė kaip karkvabalis su smilga uodegoj“. Nepaprastai vaizdingi rašytojo palyginimai. Ir Žemaitės čia esama: „Ir še tau, išsiveš Vingių Jonas mūsų Katrelę už kelių girių į pamiškę“ (mąsto veikėjas apie Miliutės santuoką). Susitiko šie du rašytojai – Žemaitė ir Vanagas – matyt, neatsitiktinai. Ir tegul nebeišsisikiria!

Ir pabaigai: Kūrinio veikėjai į savo gyvenimą žvelgia pro šviesius akinius, trykšta energija, neišsižada to, ką patyrė. Savyje nešioja neįkainojamą patirtį. Net Rapoliuko žodžiai: „Turiu naujieną. Nusibodo gyvent“ turi ne tik liūdesio skonį.

P. Vanagą sveikino anykštėnų delegaciją į Kelmę atvežęs ir priminęs, kad šis rašytojas – gyvasis klasikas ir Anykščių garbės pilietis, Anykščių rajono meras Sigutis Obelevičius, Anykščių viešosios bibliotekos skyriaus vedėja Audronė Berezauskienė ir kiti. Beje, Anykščių meras, gamtininkas ir rašytojas, laureatui įteikė ne tik padėkos raštą, bet ir savo naujausią knygą.

– Žemaitė man – lietuvybės ištakos, – sakė R. P. Vanagas, perskaitęs ir savo devintoje klasėje parašytą eilėraštį „Žemaitė“, išspausdintą rajono laikraštyje. – Kelmėje iki šiol nebuvau buvęs. Pagalvojau, o kas tarp mūsų bendro? Ogi kelmai!

Rašytojas savo knygų padovanojo bibliotekai, o „Skiedrų ganytoją“ įsigijusieji išsirikiavo eilutėje gauti autoriaus autografą. Šventė bibliotekoje baigėsi vėl nusilenkiant klasikei: V. Baranauskas perskaitė Žemaitės laišką, gražiai susišaukiantį su R. P. Vanago pasakojimu apie moldavų poeto pamokymą: rašyti reikia taip, kad suprastų tavo tėvas…

Iškilmės laureatui ir kitiems anykštėnams baigėsi vėliau, Ušnėnuose, P. Višinskio name – muziejuje, kur svečiai susitiko su Žemaitės proanūke Aldona Janavičiene, laureatas padovanojo muziejui savo premijuotą knygą su autografu ir pasirašė svečių knygoje.

Ritos Ščiglinskienės nuotraukos