BIČIULIS
{lang: 'lt'}

<Alvydas GEŠTAUTAS>

Praėjusį pirmadienį Užvenčio malūne, kuriame šeimininkauja Mildos ir Alvydo Knyzelių šeima, prasidėjo ketvirtasis šalies kalvių, medžio drožėjų ir akvarelininkų pleneras. Šių sambūrių tradicija gimė malūno šeimininkų iniciatyva.

Šiemet į Užventį atvyko kalviai iš šio krašto kilęs, dabar Alytuje gyvenantis Vytautas Jarutis, šių metų šalies Kalvių kalvio vardą pelnęs mažeikiškis Virgilijus Mikuckis, Česlovas Pečetauskas iš Viekšnių ir Stanislovas Špukas iš Radviliškio. Jiems talkininkauja keliuose pleneruose dalyvavęs Knyzelių sūnus, būsimasis vienuoliktokas Milvydas. Pastarąjį iki šiol mūsų laikraščio skaitytojai žinojo kaip perspektyvų futbolininką bei pradedantį kalvį. Šiemet plenero dalyviams Milvydas prisistatė kaip dokumentalistas. Dailininkai ir tautodailininkai žiūrėjo M. Knyzelio sukurtą 15 minučių dokumentinį filmą apie Užventį „Laiko nenugalėti“. Jame pristatomas Užvenčio dvaro savininkas, Vasario 16-osios akto signataras Jonas Smilgevičius, dalį gyvenimo šiame krašte praleidusi rašytoja Šatrijos Ragana. Filmo autorius parodo, kad šie žmonės paliko visam laikui savo ženklus Užventyje, o jų gyvenimas, veikla įamžinti atnaujintame Užvenčio muziejuje, tautodailininkų darbuose, puošiančiuose J. Smilgevičiaus parką. Pristatomas ir šių dienų Užventis, kuriame tai, kas šiandien gražaus daroma miestelyje, irgi liks laiko nenugalėta. Be to, buvo parodytas Kultūros ministerijos lėšomis Roberto Šarknicko sukurtas filmas apie Vytautą Jarutį „Man Lietuva kaip motina“.

Tačiau šių metų plenero dėmesio centre atsidūrė medžio skulptoriai Pranas Dužinskas iš Tryškių, alytiškis Petras Pranckevičius ir šiauliškis Aurimas Šimkus. Jie ryžosi atkurti archyvuose rastą senos koplytėlės atvaizdą, nuo kurios prasidėjo Užvenčio bažnyčios istorija. Vakar „medinukai“ baigė darbą, o bažnyčios šventoriuje ant anksčiau išpiltų pamatų ją pastatė ir pritvirtino. Šiandien 11 valandą ši koplytėlė bus pašventinta.

Gausiausia plenere – 14 akvarelininkų „komanda“, įamžinanti Užvenčio, jo apylinkių vaizdus. Šią savaitę Užventyje kūrė menininkės ir menininkai iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių, kitų Lietuvos vietovių, taip pat akvarelininkai iš Latvijos, Ukrainos. Kūrėjų būryje buvo ir užventiškės, Knyzelių dvi dukros – Justina ir Gabrielė. O šiauliškė akvarelininkė Daiva Skrupskelytė mokė Užvenčio vaikus piešimo su smėliu paslapčių.

Šis pleneras – tai pirmasis rajone rimtas, ne kičinis kultūros renginys, kurį organizuoja ne kultūrininkai-biudžetininkai, o privatūs mecenatai. Kai Alvydo paklausiau, iš kokių lėšų finansuojamas pleneras, malūno šeimininkas atsakė:

– Iš savos piniginės.

– Pateikėme finansavimui paraišką Kultūros ministerijos įsteigtam fondui, iš kurio finansuojami etnokultūriniai renginiai. Tačiau projektų vertintojų verdikto dar nesulaukėme,- Alvydą papildė Milda.

Jei Knyzeliai ir sulauks ministerijos paramos, ji kompensuos tik dalį išlaidų.

Kaip Knyzeliams gimė idėja organizuoti tokius plenerus?

– Su Vytautu Jaručiu nuvykome į Šakių rajone esantį Zyplių dvarą, kurio savininkas yra akmentašys, buvęs Šakių rajono meras, o dabar – Lukšių seniūnas Vidas Cikana. Ten vyko Lietuvos kalvių pleneras. Vytautas paklausė manęs, ar nenorėčiau panašių plenerų organizuoti Užvenčio malūne. Atsakiau, kad noriu,– prisimena netolimą praeitį A. Knyzelis. – Kai prieš devynerius metus rengiau sveikatingumo trasą ir reikėjo medžio skulptūrų, susipažinau su Lietuvos „medinukais“. O akvarelininkus pakviesti pasiūlė užventiškis, dabar Telšių meno mokyklos direktorius Valdas Eitutis.

Šio, kaip ir ankstesnių plenerų neformalus lyderis – Vytautas Jarutis. Jis praleido daugiausia laiko visuose pleneruose. Kai pradėjau kalbėti su Vytautu apie kūrybą, kūrybiškumą kaip vertybes, jų vietą gyvenime, kalvio atsakymas buvo išsamus ir istorinis.

– Tarpukario Lietuvoje buvo kitoks požiūris, kurį lėmė kitoks nei šiandien auklėjimas šeimose, ugdymas mokyklose. Tada Lietuvoje vyravo žemdirbystė, privatūs ūkiai, o kartu ir individualumas,– pasakoja V. Jarutis. – Karo ir pokario metais kultūros, o kartu ir kūrybiškumo nebuvo. Apie 1961 metus suaktyvėjo tautodailininkų veikla, kurią sovietmečiu vadino liaudies kūryba, vyko jos parodos. Tautodailininkams pasisekė, nes jų darbai patiko tuometiniam kompartijos sekretoriui Antanui Sniečkui. Galėjome laisvai kurti. Tabu buvo tik kryždirbystė, bažnyčių gražinimas. Bėgo dešimtmečiai. Tuomet kūryba kuo toliau, tuo labiau tapo stipriu stimulu priešintis okupacijai. Galiausiai kūrėjai – ne tik tautodailininkai, bet ir muzikai, rašytojai, teatralai, folkloro kolektyvai – tą pasipriešinimą pradėjo demonstruoti atvirai. Dabar, deja, vėl atsirado akivaizdus sustojimas. Kodėl? Manyčiau, įtakos turi bendra valstybės situacija: iš socializmo neišėjome, o demokratinės tvarkos nesukūrėme. Kol kas viską diktuoja pinigai. Susižavėjimas jų kaupimu užgožė domėjimąsi tautos istorija, dvasiniais dalykais. Bet toks sąstingis – laikinas. Inteligentija negali ilgai kentėti. Mildos ir Alvydo iniciatyva Užventyje rengiami plenerai – lyg šviesos spindulys, gal ne tamsos, bet sumaterialėjimo ir abejingumo karalystėje. Kuo toliau, tuo daugiau išvysime tokių spindulių, ir besaikį pinigų, sumaterialėjimo kultą užgoš kūrybos, dvasios vertė, o kartu ir demokratiškesne gyvensena, nuoširdumu, lygiateisiškumu, o ne laukine konkurencija grįsti žmonių santykiai.

{lang: 'lt'}

2 Komentarai(ų)

  • Kelmiškė parašė:

    Knyzeliai verti nusipelniusio rajono piliečio vardo labiau už senus kaimynų skudurus loterijoje pardavinėjančią vokietę,bet kad savi,tai ir negaus,ar ne ,Ponai Andruli ir Krutkevičiau?

  • Daru parašė:

    kukliai…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Prieš tai buvęs įrašas
«
Sekantis įrašas
»
UAB ROSEBA