Pražiodytų kišenių rojus
<Sofija ŽIOGAITĖ>
Ambicingasis Andriaus Kubiliaus Vyriausybės planas atkovoti iš kontrabandos milijardą ir įsprausti į korupcijos žabtus žąslus dūlija ministerijų stalčiuose kartu su kitais drąsiais pažadais, duotais „drąsių žmonių“ tautai. Mano jaunoji kolegė iš anksto pranašavo šio projekto krachą. Sakė, kad kol nesusidorosim su smulkiuoju kyšininkavimu, iš visokių kovos strategijų su didžiąja korupcija, kontrabanda ir „šešėliu“ bus naudos kaip iš ožio vilnos. Ji manė, kad ir čia tinkanti Karlo Markso revoliucinės situacijos teorija – kai apačios nebenori, tuomet ir viršūnės nebegali. Priekaištavo, kad mes, vos tik pamatę pražiodytą valdininkėlio ar daktarėlio kišenę, brukame ten kyšius, o po to dejuojame, jog nėra nei teisingumo, nei tiesos.
Vieną dieną principingąją kolegę užklupo liga. Šeimos daktaras pacientei paskyrė konsultaciją pas gydytoją specialistą. O pas tą gydytoją eilė ne tokia kaip brandaus socializmo laikais prie mėsos krautuvės – reikia laukti beveik mėnesį. Moteris pagalvojo, kad per tiek laiko arba pasveiks ir be gydytojo, arba, neduok, Viešpatie… Ir, pamynusi savo principus, nuėjo pasikalbėti (žinoma, ne tuščiomis) su ligonių eilę tvarkančia medike. O ši sąrašuose rado „kažkaip atsitiktinai likusią“ laisvą vietą… Ir čia teisus Aidas Marčėnas: „vos susikali / kokią taisyklę – žiūrėk / Kristaus žvirblelis // atplasnojęs jau kiša / snapą netaisyklingą“.
Nebėra daiktų, paslaugų deficito, bet veši žmogiškumo deficitas, savanaudiškumas. Posakiai, kad sauso niekas neklauso ir kad „ačiū“ ant duonos neužsitepsi, yra tapę vos ne gyvenimo taisyklėmis. Sėkmingai įsidarbinusi panelė perspėja bendramoksles, jog tik naivuoliai į pokalbius dėl darbo vaikšto su „nuogu“ diplomu. Pažįstamas, turintis solidų vairavimo stažą, man, naujokei, pataria, nuvarius automobilį į techninės apžiūros centrą, įsprausti į ten dirbančio specialisto saują pusšimtį. Dėl šventos ramybės, kad žmogus padėvėto mazdos viduriuose nepradėtų ieškoti ko nepametęs. Draugė atvirauja, kad vis negalėjusi įtikti savo direktorei, o įteikus vadovei dovanėlę, priekaištai liovęsi, nors dirbanti taip pat ir tą patį.
Dalis žmonių mano, kad nusipirkti pirmumo teisę, privilegijas, viršininkų palankumą nėra nepadoru ir smerktina, mėgsta pažįstamų draugijoje girtis, kam ir kiek davę, su pašaipėle žvelgia į nesugebančius ar nenorinčius prasprūsti pro įstatymų spragas, įsiteikti įtakingiems valdininkams. O tie, kuriuos aplinkybės priverčia „kieno vežime sėdi, to ir giesmę traukti“, duodami kyšį, jaučiasi kaip ir vyriškis iš TV socialinės reklamos – bailiai dairydamiesi, bąla ir prakaituoja. Valdininkas, kolektyvo vadovas, klientams ar pavaldiniams „parduodamas“ lengvatas bei malones, kartu su jomis parduoda ir savo orumą. Argi, viešai meilikaudami viršininkui, ir širdyje gerbiate savo vadovą, kuris už atlygį jums nuolaidžiauja, nepelnytai pagiria, skiria algos priedų? Nepasišaipote kaip senam rusų filme: „vedėjas vadovauja mums, o vedėjui – rublis!“?
Neretai įskaudiname sąžiningus, padorius žmones, viešai interneto komentaruose įtarinėdami, netgi kaltindami, kad jie laimėję konkursą į prestižinę darbo vietą, sėkmingai išsprendę savo verslo problemas tik todėl, kad žinoję „kam pakišti“ arba turi įtakingų bičiulių ir giminių. Juk netrūksta iš savo patirties žinančių, kad trumpiausias ir patogiausias kelias į sėkmę suka „per piniginę“.
Kyšininkavimas mūsų kasdienybėje veši kaip piktžolės tingios šeimininkės darže, bet, laimė, ne visi ir ne visur užsikrėtę „parduok – pirk“ bacilomis. Ir tegul sau pesimistai ironizuoja – ko negali nusipirkti už pinigus, nusipirksi už didelius pinigus.
„… žinau ko nereikia jums / kurie perkate perkate perkate / suprantu kaip sunku jums / kurie griebiate griebiate griebiate / betgi kaip gražiai susilankstote / ir įsidedate save // į vidinę švarko kišenę“ (Justinas Marcinkevičius).