Pasenęs televizinis „muilas“, nešviečiančios žvaigždės…
<Alvydas GEŠTAUTAS>
Mielieji skaitytojai, kaip reaguotumėte, jei mes vasarą pradėtume perspausdinti žiemą „Bičiulyje“ paskelbtas publikacijas? Garantuoju, atsisakytumėte mūsų laikraščio prenumeratos. Mes atsidurtume prie žlugimo ribos. Tas pats grėstų ir kitiems vietiniams laikraščiams, šalies dienraščiams. Žinoma, vasara – atostogų metas. Taigi įvykių mažiau, o laikraščiuose – mažiau naujienų. Vasara, o ypač antroji jos pusė – sausra kultūrinės spaudos, netgi specializuotiems politikos leidiniams. Dabar pats atostogų įkarštis. Negi šalies leidiniai didžiąją puslapių dalį paskirs šalies ir užsienio kurortams, rašys didaktinius straipsnius apie besišlapinančius į Baltiją, Dubysą ar Bridvaišio ežerą, apie Palangoje čeburekų ir šalto alaus nelegalius prekeivius. Juk keliolika kartų apie tai save gerbiantys žurnalistai nerašys. Jau daugelį vasarų kultūriniai leidiniai „Literatūra ir menas“, „Nemunas“, „Šiaurės Atėnai“ bent vieną mėnesį neleidžiami, žurnalistai atostogauja. Kai prasideda politinio gyvenimo štilis, tarp dviejų politikos sezonų pertrauką daro ir šioje srityje besispecializuojantis „Atgimimo“ savaitraštis. Kiti spaudos leidiniai, interneto žiniasklaida sugeba šį bei tą išsunkti. Bet su šalies televizijų kanalais – tragedija. Specialiai atidžiau pasidomėjau tautinių televizijų programomis. Yra toks skandalingam eksbankininkui ir šalies simbolio – „Žalgirio“ krepšinio komandos buvusiam savininkui Vladimirui Romanovui priklausantis „Sport 1“ televizijos kanalas. Jis beviltiškai neturi ką rodyti, todėl šią vasarą jau keliolika kartų rodė tas pačias „Žalgirio“ – „Lietuvos ryto“, „Prienų“ – „Neptūno“ ir kitas rungtynes. O apie futbolo garsenybes Pele, Maradoną, Zidano rodo trejus-ketverius metus. Patikėkite, nė karto „Bičiulis“ neišspausdino bent du kartus žinutės apie tas pačias sporto varžybas. Beje, V. Romanovas dingo į nežinią. Kas šį sporto kanalą finansuos? Manau, dauguma sporto gerbėjų nenusiviltų, jei jis baigtų savo egzistavimą.
Tai, ko gero, ryškiausias nevykusios lietuviškos televizijos pavyzdys. Bet nuo „Romanovo televizijos“ nedaug atsilieka ir LNK, TV3, netgi iš mokesčių mokėtojų išlaikomas LRT bei kiti kanalai. Juk ne kartą per juos kartojami bulvariniai šou projektai, kurių „herojus“ suskaičiuoti užtektų dviejų rankų pirštų. Bunkė, Zvonkus, Radžis, Valinskių šeimynėlė, Cololo, Vyšniauskas, Povilaitis ir dar keli jo „archyvinių laikų“ senukai.
Ypač keista vidurvasaryje girdėti netgi nacionalinio transliuotojo eteryje žodžius, kai laidos vedėja prie stalo papuošto eglute taria: „Taigi, mielieji, atsisveikiname iki kitų metų. Linkime jums linksmų šv. Kalėdų, laimingų Naujųjų metų“. Ačiū už linkėjimus. Ypač naujametinius, kai seniai šie metai persirito į antrąją pusę. Bet šią vasarą buvo dar „šaunesnių“ televizininkų linkėjimų – laimingai sutikti 2010-uosius, 2011-uosius metus. Garsūs filosofai ir istorikai sako, kad istorijos nesugrąžinsi. Bent jau Lietuvos televizininkai sugeba istoriją grąžinti.
Jei televizijose prasidėjo masinės atostogos, tai gal geriau trumpinti programas nei kartoti aktualumą praradusias laidas. Sutikite, užtektų kad vasarą televizininkai transliuotų žinias, svarbiausius įvykius, naujausius filmus ar koncertus, parodytų reportažus iš sporto aikštelių. Tiesa, reklama atnaujinama. Bet ir ji su šou bruožais. Matėte, rodo skrendantį malūnsparnį ir įtaigus balsas prašyte prašo, kad žiūrovai informuotų apie avariją, žmogžudystę, išprievartavimą, gaisrą, ištrauktą skenduolį, nes įvykio vietą „oro keliu“ televizininkai kaipmat pasieks. Deja, būtinos reklamos – minimumas. Kas aktualiau: informuoti greičiau apie girtuoklių muštynes ar operatyviau sulaukti greitosios pagalbos automobilio. Manau, GMP ekipažo greitas atvykimas žmogui svarbesnis. Tuo labiau, kad sulig kiekvienu sveikatos apsaugos permainų žingsniu, greitoji pagalba vis labiau primena lėtąją. Pats susidūriau su ekstra atvejais. Paskambini, pasakai, kuo artimas žmogus skundžiasi. Bet ragelyje išgirsti aibę klausimų: „Ar tikrai serga?“, „Ar matavote kraujospūdį?“. Po to, paklausia kada, kiek kartų tai darėme. Tokių klausimų virtinę išgirsti ir apie ligonio karščiavimą. Galiausia teiraujasi gimimo metų, kartais paklausia, kokiomis ligomis sirgo. Po tokių klausimų tirados gali nebeužčiuopti ir ligonio pulso…
Bet grįžkime prie žiniasklaidos. Televizininkai – bulvarininkai jau minėtus rėkautojus, vis dažniau dainininkais pristato ir netgi žvaigždėmis, kultiniais atlikėjais vadina. Pasirodo, komercinės televizijos yra „žvaigždžių kepyklos“, t.y. užtenka prodiuseriui iš gatvės pakviesti kokį ožio balsu baubiantį ir gitarą brazdinantį į TV studiją ir ši „gatvės žvaigždė“ tampa Lietuvos žvaigžde. Juk tai chamiškas spjūvis į veidą Lietuvos autoritetams Rimantui Tuminui, Eimontui Nekrošiui, Oskarui Koršunovui, Vytautui Juozapaičiui, Sigitui Parulskiui, trims Arvydams – Šliogeriui, Juozaičiui, Saboniui, Šarūnui Marčiulioniui…
Bet ir su Lietuvą reprezentuojančiomis asmenybėmis reikia elgtis atsargiai. Kartais kolegoms žurnalistams ne įžymybės nuopelnai, o jos nuotykiai po kaldra svarbiausi, jų antrųjų pusių gyvenimai, meilės istorijos, netgi reabilitacija po ligos. Pasirodo, žvaigžde gali tapti ir sumainęs aukso žiedus su tikrąja žvaigžde. Bent man neįdomu, kiek žmonų ar draugių turėjo Š. Marčiulionis, kiek su jomis susilaukė atžalų. Čia man puikaus krepšininko antrosios pusės įdomios tiek, kiek ir ministerijos vairuotojo, kaimo trihektarininko tikros ar tariamos žmonos.
Taigi, klimpstame į žiniasklaidos bulvaryną, pataikavimą mažiausiai išprususiam žiūrovui, skaitytojui. Bet mūsų žurnalistų misija – ugdyti žiūrovą, skaitytoją, o ne pataikauti jų pigiam skoniui.