BIČIULIS

<Ona JAUTAKIENĖ>

Per Žolinę trys moterys keliavome per gimtąjį kaimą – Vaidatonius pačiame rajono pakrašty. Kaune sudėtingiausias operacijas daranti Sofija Ugianskytė sakė: jei pavyktų nupirkti gabalėlį žemės po ąžuolu, pastatyčiau lauko akmenį su iškaltomis čia gyvenusių žmonių pavardėmis,- tiek, kiek pavyko užrašyti, kokias atmena seniausi apylinkių žmonės… Idėja graudžiai graži, tik turbūt to lopinėlio po ąžuolu niekas Sofijai neparduos: paveldėtojai laukia pirkėjų užsieniečių, europinių kainų. Gaila. Nors galiu pasakyti: ne vienas išeivis iš mano gimtojo kaimo jau pastatė paminklą ir savo gimtinei, ir sau. Darbais, nuopelnais, gera širdim, aštriu protu… Pastatė jį ir gydytoja Sofija, per ilgus darbo metus išgelbėjusi turbūt ne šimtus, o tūkstančius gyvybių, ir daugybę naujagimių atvedusi į gyvenimą.

Garsus fizikas, vadovėlių autorius, profesorius Vladas Valentinavičius meilę gimtinei sudėjo, suguldė į neploną atsiminimų knygą „Nuo Kryžkalnio kalvų“. Bajorų vaikas, nesididžiuojantis savo kilme, iki šiol rūpinasi gimta troba, likusia be šeimininko po netikėtos brolio Pranciškaus mirties. Ėjo kažkas turtų ieškoti, langus išdaužė, dabar jie užkalti, akli, bet dar švyti nulytas akmuo po slenksčiu, dar atsigerti siūlo šulinys, dar tarp dilgėlių ir kiečių marguoja baigiančios nužydėti strazdanotos lelijos ir saulės įšildytus namo sienojus gobia vašus vijoklis…

Visas kaimas ant kalvos – tuščias, be žmonių. Vieni pastatai – suklypę, kiti dar panašūs į gyvus ir gyvenamus, bet nesuloja šuo, nesukudakuoja višta, nesukniaukia katė ir nesumūkia karvė,- nėra nė vieno gyvam, gyvenamam kaimui būdingo garso. Ir nesujuda už lango traukiama užuolaidėlė, nesuboluoja veidas…

Stebina, kaip greit visa, kas mylėta ir puoselėta, apželia kiečiais, dilgėlėm ir usnim,- kokios jos, piktosios, gajos, kaip užkariauja vis naujus plotus, sunaikina takus ir darželius, panames ir sodus. Ir klūpo susigūžusios, jau kiek metų negenėtos senos obelys aukštose išdžiūvusiose smilgose. Pavasarį jos dar žydi, rudeniop barsto mažus, niekam nereikalingus obuoliukus, pasmerktus supūti čia pat, po medžių laja.

O antai po anuo ąžuolu link Ančios – jau nė žymės, kad netoli sodybų būta. Dirbamas laukas, ir tiek. „Čia mano dėdė skirdavo pasimatymus būsimai dėdienei“,- šypteli Sofija. Abiejų jau šioj žemėj nebėr, išėjo vienas po kito gal nė metų nepraėjus, lyg negalėtų vienas be kito ir ten, anapusybėje… Tik ražienose staiposi keturios sidabriškai pilkos gervės. Klykteli ir nuskrenda, vos spėtos pagauti fotoaparato.

O toliau – šiurpioji Ančios pakalnė, stati ir smėlėta, kuria važiuodami į vandens malūną gaspadoriai rišdavo ratą. Kur ji dabar? Mišku apsodinta, nei stati, nei baugi, ir malūno – nė žymės, ir kabančio liepto, ir smėlėtų jaukių krantų,- viskas apžėlę dilgėlėm, pavirtę džiunglėm ir neatpažįstama…

… Taip neatpažinau ir savo tėvų sodo, ir prūdelio, kur buvo tiek vandens, o dabar – nė lašo, prižėlę kažkokių žolių. Žalia samana apsiklojęs stogas, baigiantis nugriūti tvarto kampas, varlės, sutūpusios ant prasikeitusio šulinio žiedo,- be vilties išsigelbėti iš tamsos ir šalčio… Ir diena tokia, lyg žmogaus gyvenimas: čia saulė glosto, čia merkia, kojos čiužinėja šlapiu gimtinės moliu. Kodėl taip traukia čia grįžti, kodėl norisi visa tai parodyti dukrai? Ar dėl to, kad čia buvome laimingi, nes buvome jauni, o ateitis atrodė šviesi, kupina vilčių, kurios išsipildys,- net širdį sopėdavo nuo to būsimo (būtinai laimingo) gyvenimo ilgesio… Ar viltys išsipildė? Gal viena kita. Bet kai prisimenu jaunystę, vis tiek sugrunda širdis, kiek apgavysčių, nemeilės ir niekšybių bebūtų ją sužeidę…

O svarbiausia – lietaus išmaudytos, molinos ir liūdnos turime kur grįžti, yra, kas mūsų laukia: Ugianskių ūkyje, gražiai suremontuotame, prižiūrėtame, yra gyva dvasia, židinio sergėtoja Sofijos sesuo Adolfina Rutkauskienė, jos sūnus, veterinarijos daktaras Arūnas su žmona Rasa ir atžalom Eimantu ir Ugne. Lyg ir kauniečiai, kaip ir jų teta, bet vasarą ir savaitgaliais – vaidatoniškiai. Namai, iš kurių į lagerį išvežė Sofijos ir Ados tėvą Antaną, netušti. Ir jokių piktžolių! Sodas, gėlės, dirbami laukai.

Tolėliau dūzgia Vilniaus-Klaipėdos autostrada. Ir viena kita mašinėlė nuzvimbia senuoju žemaičių plentu.

Kelionė baigėsi. O sugrįžti norėsis… Na, tarkim, dėl to, kad ne viską apėjom. Trukdė lietus. O kitą sykį – ir liūdesio ašara, neišvengiama kelionių į praeitį palydovė…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

UAB ROSEBA