BIČIULIS

<Bronislavas KLIMAŠAUSKAS>

Tą 1948–ųjų vasaros dieną Žalpinės miške vis drioksteldavo šūviai. Mūsų sodyba, apsiklėtusi uosių, klevų ir drevėtos liepos kepurėmis, stovėjo kitoje Žalpės pusėje, Orkių kaime, bet į lapuočių medžius atsimušantis šūvių aidas nerimastingai virpino vasarvidžio orą. Net ir piktasis sargis Lokys tai įnirdavo į būdą, tai, vėl išlindęs, be jokio reikalo amtelėdavo. „Matyt, stribai ir garnizonas vėl šukuoja mišką“,– nutarė seneliai ir tėtė, juo labiau, kad iš Žalpės šlaitų pokaičiui karves parginęs piemenukas pasakojo matęs ganykloje gulintį, alksnių šakelėm apsikaišiusį kareivuką. O „šukuoti mišką“ tais metais reiškė ieškoti partizanų, kurie Žalpinėje, beržynėlyje netoli Levenauskinės turėjo išsikasę bunkerius, bet prieš metus iš jų buvo priversti pasitraukti, nes bunkerius apsupo tie patys Nemakščių stribai ir garnizonas. Pavasarį, nusausus beržynėlių žemei, partizanai savo buveines atnaujino, net šulinėlį netoliese išsikasė.

Popiet, miške aprimus šaudymui, mūsų viensėdį juosusia dauba iškilo keturiolika žąsele    išsidėsčiusių ginkluotų vyrų. Kai kurie jų dar nešėsi kuprines. Daubai įsiliejus į lygų, jau išplaukėjusių rugių lauką, partizanai takeliu sparčiai lingavo link kaimynės Pilypienės ir netrukus turėjo pereiti Žalpių–Liolių vieškelį, prie kurio, pasistatęs ant griovio kranto kulkosvaidį, budėjo dar vienas garnizono kareivukas. Atrodė, tuoj tuoj  ant plyno lauko užvirs mūšis. Bet kareivėlis, pamatęs tvarkinga vorele artėjančių ginkluotų vyrų būrį, staiga įsitraukė į griovį kulkosvaidį ir pats kartu su juo pasislėpė žolėse. Tikriausiai, jis mintyse sumetė, kad plyname lauke, nors ir kulkosvaidžiu ginkluotas, nieko nelaimės – tik padės savo jauną galvelę. Partizanai arba jo nepastebėjo, arba nenorėjo veltis į susirėmimą, nes jiems buvo brangi kiekviena minutė. Perėję vieškelį, jie vos spėjo įlįsti į krūmus netoli Pr. Mickaus sodybos, kai mūsų kiemas prigužėjo kareivių ir stribų.

– Kur praėjo banditai (taip jie vadindavo partizanus)? Jie turėjo čia praeiti!– su šautuvais rankose skeryčiojosi atėjūnai. – Mes žolės brydėm atsisekėm nuo miško, o šlaite pėdsakai dingo. Greičiau sakykit?

Tėtė ir seneliai, kaip įmanydami, gynėsi. Persekiotojai buvo nusiteikę griebtis grubesnių veiksmų, bet tą minutę jiems labiau rūpėjo iš apsupties pasprukę partizanai, todėl, vadui sukomandavus, stribai ir kareiviai vėl nubėgo į šlaitą, link miško. O visai kitoje pusėje partizanų jau ir pėdos buvo atšalusios.

Kitą rytą, gindami į ganyklą karves, po plačiašake ieva pastebėjome pūpsantį maišą, kurį skubėdami partizanai, matyt, nepajėgė panešti. Pasikvietėme vyresnius, ir maišą visi parsitempėme į namus. Jame buvo nemažai partizanų literatūros, specialios medžiagos šautuvų vamzdžiams valyti ir kelios šovinių apkabos. Juos laikyti buvo labai pavojinga, nes užvirtę Nemakščių stribai ne tik išversdavo kambarius, kamarą, klėtį, bet ir virtuvės lentynas, stalčius. Valstietiško atsargumo skatinamas, senelis degančius radinius nedelsdamas sumetė į besikūrenančią krosnį, o šovinių apkabas – į kūdrą, „O ar partizanai neieškos pamesto maišo?“,– kirbėjo širdy nerami mintis.

Iš karto neieškojo, nes, matyt, buvo pamanę, kad maišą rado jų persekiotojai. Tik po gero mėnesio, užsukęs pavalgyti „kokio karštimo“ – sriubos, pažįstamas kaimynas partizanas Steponas atsargiai pasiteiravo, ar niekas neradęs kokio maišo. Sužinojęs jo likimą, jis net pasidžiaugė, kad maišas nepakliuvo stribams.

Kai dabarties akimis dar kartą pamąstai apie šį įvykį,– negali atsikratyti minties, kad, kaip tame V. Žalakevičiaus kino filme, niekas nenorėjo mirti: nei partizanai, pasirinkę saugų prasiveržimo iš apsupties žiedo kelią, nei garnizono kareivukas, nevykdęs savo vadų įsakymo ir nenorėjęs žūti svetimame krašte…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Prieš tai buvęs įrašas
«
UAB ROSEBA