… Ir drąsiai šuoliuoti į laimę ant medinio arkliuko …
<Ona JAUTAKIENĖ>
Vietoj naujametinio tosto
Sudie, 2013-ieji, gražūs ir laimingi mūsų gyvenimo metai! Gražūs, nes juk ir buvo gražu: žydėjo obelys, ilgesiu širdį užliedavo saulėlydžiai, geltonai dažėsi lapai ir į plaukus lyg maži briliantai leidosi tirpstančios pirmosios snaigės… Laimingi, nes gavome, ko troškome, o gal to, ko buvome verti. Jei norų išsipildymas ką nuvylė, ne likimas ir Juodosios Vandeninės Gyvatės metai kalti: svajoti reikia atsakingai ir atsargiai, kad paskui nereikėtų gailėtis.
2014-ųjų vasario 1-ąją pagal Rytų tradiciją įžengsime į Žaliojo Medinio Arklio metus. Internetas jau lapkričio pradžioje sumirgėjo būsimųjų metų pranašystėmis: ką Arklys „mylės“, ką pakęs, o ką „apspardys“… Yra ką veikti būrėjams, aiškiaregiams ir pranašams, nes juk reikia numatyti, kokie bus metai atskiriems Zodiako ženklams, o kokie – pagal gimimo metus žiūrint, o kur dar tie visi Baltieji ir Juodieji mėnuliai, Plutonai, Uranai, Merkurijai, užtemimai ir „užplaukimai“… Burtai – verslas ir pramoga, žaidimas ir programavimas, ypač tokie, metų lūžyje,- juk sakome vieni kitiems: „Su Naujais metais, su nauja laime!“ Nors iš patirties žinome: niekas esminio su metais nesikeičia, tik data, kurią rašydami, pusę sausio klystame… Nebent nutarėte nuo 2014-ųjų sausio 1-osios, o ne nuo kito pirmadienio, mesti rūkyti… gerti… laikytis dietos ir t.t. Tada – gal ir keisis. Jei tik valia ir ryžtas neišgaruos pirmąjį pusdienį.
Arklio metais yra gimę ir rašytojų (A. Mickevičius, A. Kuprinas,- gal atsimenate jo „Granatų apyrankę“), ir prezidentų, valstybių vadovų (H. Trumenas ir F. Ruzveltas, Leninas, N. Chruščiovas, L. Brežnevas, N. Čaušesku), ir mokslininkų (I. Niutonas). Galėtume bandyti spėti, kokie bus 2014-ieji, prisimindami ankstesnius Arklio metus (1930, 1942, 1954, 1966, 1978, 1990, 2002),- jei tuo laiku jau gyvenote ar jie jums ką nors šneka istorijos vadovėlio lūpomis. Pagal analogiją tai turėtų būti į darbą ir tradicijas orientuoti metai. Bet dar įdomiau nežinoti, kas bus: tada galima svajoti apie laimę ar atvirkščiai, tikintis blogiausio, vėliau džiaugtis, kad nebuvo taip jau blogai…Tuo labiau, kad ateitis nėra baigtinė, jos dar nėra, ji priklauso nuo to, kaip elgsimės, ką veiksime, ir visi būrėjų terminai ir pažadai tėra vienas iš tūkstančių mūsų gyvenimo variantų, kuris tikriausiai niekada neišsipildys.
Tad ko galėtume vieni kitiems palinkėti? Pirmiausia – gal kad Dievas (likimas, karma ir t.t., kaip tik ponams patinka) neatimtų proto, neužrištų akių, paliktų galimybę skirti juodą nuo balto, apsimetėlį nuo draugo, vaidybą nuo jausmo. Kad kelias, kuriuo šuoliuosime į laimę ant savo žalio medinio arkliuko, būtų pagal jėgas, bet ne per lengvas, ne per tiesus, ne per nuobodus. Kad pakeleiviai, kai juo šuoliuosime, būtų ne tokie, kurie slapta svajoja ištrenkti mus iš balno, o tokie, kurie padės atsikelti, jei nukrisime. Kad būtume vieni ir vieniši tiek, kiek patys norime, kad jauku būtų šeimoje, kad būtume kažkam mieliausi, reikalingiausi, nuostabiausi. Ir kad geri darbai, o ne banalūs žodžiai mus jungtų su mylimais ir vieninteliais…
Tad – būkime! Tokie, bet jau ir kitokie. Vieneriais metais brandesni, išmintingesni, tauresni…