Kultūra tebelieka podukra?
Alvydas GEŠTAUTAS
2016 m. ateidami į valdžią, „valstiečiai“ ir jų lyderis Ramūnas Karbauskis skelbė, kad šios politinės organizacijos prioritetas bus kultūra, o pagal reikšmę Kultūros ministerija iš paskutiniosios vietos atsidurs pirmoje. R. Karbauskis nesiekė pačių svarbiausių valdžios postų, o Seime sukūrė atskirą Kultūros komitetą ir pats jam ėmėsi vadovauti. Tikrovėje jis vadovauja ir Seimui, nuo jo nurodymų daug priklauso ir Vyriausybės darbo kryptys, o nuo šių metų vidurio pagal šio politiko pareiškimus, „valstiečiai“ valdys ir Prezidentūrą.
Įsibėgėjo tretieji šios Seimo kadencijos darbo metai. Ar kultūra tapo valdžios politikos prioritetu, ar ir toliau lieka tik podukros vietoje? Valstiečiai giriasi, kad padidėjo atlyginimai. Tikrovėje kūrybos žmonėms nuo šių metų atlyginimai mažės, nes autorinės sutartys skirtingai nei užmokestis pagal darbo sutartis nuo sausio 1 d. nebuvo indeksuotos. Be to, honorarai tapo daugiau apmokestinti. Tad rašytojų, kompozitorių, dailininkų, teatralų, dainininkų, muzikantų, žurnalistų ir kitų dirbančiųjų pagal autorines sutartis gyvenimas dar labiau nuskurs. Iki šių metų, jei kūrybos žmogus gavo 1000 Eur autorinį atlygį iki mokesčių, tai atskaičius juos, menininkui likdavo 760 Eur. Po mokesčių reformos šiais metais kūrybos žmogui atiteks nuo minėtos sumos tik 655 Eur.
– Šias permainas mes jau pajutome. Planuojame šių metų renginius, jau gauname sutarčių su atlikėjais projektus. Sutarčių kainos vidutiniškai išaugo apie 30 proc. Iki šių metų menininkai naudojosi jiems palankia individualia veikla. Tačiau nuo šių metų pagal ją dirbantys kūrėjai irgi mokės didesnius mokesčius,– sako Kražių M. K. Sarbievijaus kultūros centro direktorė Lina Mikalajūnaitė. – Neaišku, kokios politikos laikysis naujasis kultūros ministras, tačiau buvusi ministrė, prieš apleisdama postą, paliko optimizmo nekeliančius dokumentus. Juose kalbama ne tik apie ministerijai, bet ir savivaldybėms pavaldžių bibliotekų, kultūros centrų tinklo optimizavimą. Tai reiškia jų naikinimą. Nors mūsų rajone veikiančių kultūros centrų, bibliotekų steigėja yra savivaldybės taryba, tačiau rajono biudžetą tvirtina Seimas. Mano supratimu, jis gali sumažinti biudžeto dalį, skirtą savivaldybės savarankiškoms funkcijoms vykdyti, ir rajono politikai bus priversti uždaryti kultūros centrus, bibliotekas ar kitas jai pavaldžia įstaigas.
– Kalbos, kad kultūra bus prioritetas, tai kažkokia demagogija. Šiandien ką sukuria menininkai, daugiau kaip pusė, gal 60-70, o gal ir net 80 proc., lemia jų entuziazmas, o ne materialiniai ištekliai. Nekalbu už visus kūrėjus. Kalbu tik už savo kolektyvą,– teigė Kelmės mažojo teatro vadovas Algimantas Armonas.
– Pernai pasirašiau memorandumą dėl kultūros darbuotojų atlyginimų didinimo. Dalį lėšų tam skirs Kultūros ministerija, o 32 tūkst. turėsime pridėti iš savivaldybės biudžeto. Šių metų rajono biudžetas įtemptas. Greičiausia teks kultūros aplinkai, t. y. pastatų išlaikymui, instrumentų, rūbų pirkimui palikti tas pačias lėšas,– taip situaciją dėl savivaldybei pavaldžių įstaigų komentavo rajono meras Vaclovas Andrulis.
Šiais metais pasikeitė kultūros projektų finansavimas. Jie bus finansuojami ne tik Kultūros tarybos sprendimais. Apskričių centruose jau pradėjo darbą regioninės Kultūros tarybos. Tačiau jų sprendimus galės tikslinti Kultūros taryba. Leidyklos jau žino preliminarų finansavimą. Jis optimizmo nekelia. Vadinasi, profesionalių rašytojų knygų leidyba bus menkai remiama. Leidyklos iš tokių pinigų negalės išgyventi ir bus priverstos leisti literatų-mėgėjų kūrybą. Jie savo knygas leis už privačias lėšas. Tad knygynų, bibliotekų lentynose dar daugiau atsiras menkavertės literatūros.
Kai šalies vadove tapo Dalia Grybauskaitė, ji pasiskelbė akcijos „Knygų Kalėdos“ globėja. Norintieji dalyvauti joje turi nupirkti naujų knygų bibliotekoms. Kartą perskaityta knyga netinka. Bibliotekos yra valstybinės. Valstybė yra įsipareigojusi jas išlaikyti iš biudžeto. Deja, nepajėgia. Toks valdžios neįgalumas pastebimas nuo valstybės atkūrimo laikų. Stebina dar vienas dalykas. Žmonės aukoja savo lėšas, perka knygas, o paskui Prezidentūros klerkai organizuoja jų dalinimo vajų. Tai paprasčiausia viešųjų ryšių akcija. Jei žmogus gali nupirkti knygų bibliotekai, tai jis žinos pats kur jas nunešti. Kam reikalingi kažkokie tarpininkai užsienyje?
Dar pernai Kultūros ministerija nurodė jai pavaldžioms įstaigoms susimažinti išlaidas net 15 proc. Tačiau 2016 m. „valstiečiai“, prieš užimdami valdžią, nekalbėjo apie jokius lėšų mažinimus. Apie tai neskelbė ir Vyriausybės programoje. Taigi rinkimų pažadai bliūkšta. Kaip kultūros įstaigoms išgyventi su mažesniais biudžetais, kuomet brangsta elektra, šildymas ir kitos reikmės, būtinos pastatų išlaikymui? Kita vertus, pastatas be gyvybės ženklų – nieko vertas. Jame turi virti gyvenimas: ruošiamos naujos programos, nauji spektakliai. Tam reikia ir dekoracijų, ir rūbų, ir aibės kitų dalykų. Jie iš šventos dvasios neatsiranda. Gal dėl šios priežasties ne vienas Lietuvos režisierius, dirigentas, operos solistas mieliau kuria ne Lietuvoje, o svečiuose kraštuose. Tokia padėtis yra ir provincijoje. Ne vienas mūsų rajono talentingas kūrėjas, meno kolektyvo vadovas emigravo. Rajone yra kultūros įstaigų, kuriose vyrauja garbaus amžiaus meno mėgėjų kolektyvų vadovai. Jų pakeisti nėra kam. Nors rajono abiturientai kasmet pasirenka kultūros krypties studijas, tačiau vos vienas kitas dirba pagal specialybę. Ir tai dažnas pasirenka ne gimtąjį rajoną, o kitas Lietuvos vietas.
Kultūra – ne tik koncertai, spektakliai, naujos knygos, parodos. Ji apima visą tautos materialųjį bei dvasinį palikimą. Pavyzdžiui, paveldosaugos vadai yra prigalvoję aibę įvairių apribojimų, pagal juos yra daugiau apribojimų nei galimybių sutvarkyti bažnyčią ar griuvėsiais virstantį dvarą. Tačiau lėšų, ypač savivaldybėms priklausantiems istorijos ir kultūros paminklams, skirti vengiama. Šalies ir dažnos savivaldybės valdžia skelbia, kad turizmas – prioritetas. Tačiau tai tėra tik deklaracijos, nes akyse nyksta ne vienas vertingas praeitį menantis pastatas, šventovė.
Kai norima parodyti savo veiklos apimtis, dažnai sakoma, kad stengiamasi nuversti kalnus. Simboliška, kad griūna sostinėje Gedimino kalnas. Ir ne tik jis. Griūna valdančiųjų ir žadėtieji aukso kalnai.