BIČIULIS

<Nijolė PETROŠIŪTĖ>

Vytautą Almanį – miškininką, gamtininką, rašytoją, keliautoją, tyrinėtoją ir kitokiais talentais paties Dievo apdovanotą žmogų bene labiausiai žinome kaip sniego žmogaus pėdsekį. Vytautas tikina, jog toks jis tikrai egzistuoja ir ne kartą tekę su juo susidurti. Šiandien V. Almanis savo gyvenimo saulėlydžius stebi gimtuosiuose Viešučiuose Akmenės rajone, kur, pasak jo žmonos Julijos, atsisėdi ant valstybių ribos nugara į Latviją, o veidu į Lietuvą ir išplauki debesų laivais. Tiesa, oficialūs Almanių namai yra Naujojoje Akmenėje, Gedimino gatvėje, bet tiek jis tuose namuose tebūna… Kai rytą išmina savo dviratuką į už 15-kos kilometrų esančius Viešučius, tai kas kelintą vakarą atgalios tesugrįžta.

Jis tikrai egzistuoja

V. Almanis buvo pirmasis žmogus sovietų sąjungoje, kuris leidosi sniego žmogaus pėdsakais, ir apie tai labai daug rašė net tuometinė spauda. Į tiesų klausimą, ar iš tikrųjų egzistuoja sniego žmogus, didysis keliautojas atsako be jokios abejonės. „Tik jis yra neteisingai vadinamas: jis yra ne sniego ir ne žmogus.  Vadinkim jį gal pusžmogiu su labai išvystytu telepatiniu gebėjimu, hipnoze. Jis gali perduoti mintis, gali nukreipti. Gali matyti jį ir nesuvokti. Bet tai – žemės gyvūnas, evoliucijos padarinys“. Apie šį padarą labai daug gali papasakoti ir ponia Julija, kartu su vyru išmaišiusi Altajų, ne kartą su šia būtybe susidūrusi. „Paneigti bet ką galime. Juk ir Dievo niekas nematėme, bet kažkodėl jo buvimu neabejojame. O mes tą padarą, kurį visi kažkodėl vadina sniego žmogumi, matėme, jautėme“. Savo kelionių įspūdžius V. Almanis sudėjo į penkias knygas – „Už kalnų – namai“, „Baltųjų Vandenų šalyje“, „Audra susitelkė Korgone“, „Per Ulkero žvaigždyną“, „Toli ir arti“, tačiau, sako, jo knygos nėra nuoga dokumentika, kaip nėra ir beletristika. Beletristika dėl beletristikos rašytojui nepriimtina. Norvegai pagal jo literatūrinį kūrinį pamėgino keliauti ir viską pagal karinį žemėlapį atrado.

Kas tuos medžius suskaičiuotų…

Sako, jog viena iš žmogui skirtų užduočių šioje žemėje yra pasodinti medį. V. Almanio rankų pasodintųjų visai Lietuvai užtektų, ir net ne po vieną medį išeitų. Šimtai tūkstančių jų pasodinta Altajuje, ištisi kedrynai įveisti, nė kiek ne mažiau jų ir Lietuvoje šaknimis įsikibę. Vis tik 50 metų miškininko dalios… Sako: nueinu kartais biržės kirtimams „atvesti“ ir randu, jog tie medžiai mano paties rankomis sodinti. „Ir savo ūkyje Viešučių kaime tūkstančius  ąžuoliukų pasodinau“. V. Almanis juokiasi prisiminęs, kaip neseniai jam pasienietis apie žmonijos išradimą- traktorių aiškino: „Mano žemė ant paties Latvijos pasienio. Pjaunu dalgeliu žolę apie stulpelius ir prie manęs neiškentęs prieina pasienietis, kuris ima labai vaizdingai aiškinti, jog šiais laikais yra toks daiktas kaip traktorius. Ir aiškina, kaip tas traktorius atrodo. O paskui pasakoja, kaip prie to traktoriaus galima prikabinti šienavimo padargą. Matyt, aš jam pasirodžiau esąs iš kitos epochos, kad dar dalgiuku tokiuose plotuose mojuoju. Tuo tarpu čia – ąžuoliukai. Netgi dalgiu labai atsargiai apie juos reikia apeiti. Ir kito žmogaus tokiam darbui nepasamdysi, nes ir pats kartais netyčia medelį nurėži“.

Akmenės krašto žmonės sako, jog V. Almanio kitaip nė nepamatysi – vis su medeliu rankoje ar pritvirtintu juo prie dviračio, riedančiu į Viešučius su rastu ne vietoje išdygusiu medeliu. Ir toks, jaunas, sako, tuomet būna, tik akys žiba.

Prisiregistravo šieno kaugėje

Kita žmogui skirta užduotis šioje žemėje – pastatyti namą. Šiandien visame Viešučių kaime yra vienas vienintelis namas, kurį pastatė V. Almanis. Bet įdomiausia, jog Almaniai šiame kaime apsigyveno tuomet, kai čia jokio namo nebuvo: „Išgirdau, jog kaimą išbraukia iš Registro, kai jame nebelieka nė vieno gyventojo. Suskubau kaime prisiregistruoti, kad neišnyktų kaimo pavadinimas. Atsimenu, manęs kiek įtariai paklausė, ar aš turėsiu kur gyventi? Atsakiau, jog turėsiu. Bet aš nemelavau. Ten buvo šieno kaugių, ir mes ten daug naktų nakvojome“.

Kamanų valstybinio rezervato darbuotojai parodo rezervato pakraštyje tarp medžių prisiglaudusią trobelę, kurią taip pat surentė V. Almanis, kai dar dirbo rezervate. Čia jis, dirbdamas pelkėje, labai dažnai nakvodavo, išsitiesęs ant gultų klausydavo vėjų ūbavimo ir vilkų staugimo.

Žmona Julija sako, jog jos Vytautas stato labai šaunias pirtis. Dešimtimis jų yra pastatęs. O vieną jų ji sudeginusi, kai pernelyg giliai į knygą įlindusi ir nepajutusi, kaip ugnelė iš pakuros iššoko.

Ne šūvio zona

V. Almanis sakosi šiandien esąs ūkininkas. Jis savo gimtinėje turi ekologinį ūkį ir jį puoselėja. Bet kaip tai yra nelengva su nūdienos biurokratais: sako, mirksi blondinė mėlynom akelėm, ir tu nė nemėgink aiškinti, jog su gamta taip paikai elgtis negalima. Pagal įstatymą natūrinės pievos turi būti nušienautos ir žolė išvežta. Kur tą žolę išvežti? Į privačią kaimyno žemę? Galėtum ją parduoti, bet ji tokiose pievose turi būti pjaunama vėlai, žolė būna vos ne sumedėjusi, tad kam ji tokia bus reikalinga. „Aš statydavau žaiginius ir ant jų kraudavau šėką. Tai puiki užuovėja putpelėms, kurapkoms, vabalėlių žiemojimui. Tai pašaras žiemos metą miško, laukų gyventojams. Bet reikalavimuose parašyta kitaip ir taškas – išvežti“.

V. Almanis pripažįsta, jog jis su savo hektariukais yra kai kam it šašas. Ne kartą buvo ragintas žemę parduoti, netgi nemažus pinigus už ją siūlė. Bet gamtininkas žino, jog jo valdos yra bene vienintelė ramybės oazė laukinei faunai. Gyvūnai intuityviai jaučia, jog čia yra saugu, jog čia jų nepasieks nei šautuvo šūvis, nei žemės ūkio technikos riaumojimas, ir už tai čia tų Dievo tvarinėlių knibžda kur kas daugiau nei natūraliai turėtų būti. „Bet jie čia išsitenka, patys išsprendžia gyvenamojo būsto klausimus“.

V. Almanio balsas suvirpa, kai jis prisimena, ko tik žmogus dėl ilgesnio pinigo nepadaro. Taip žmonės sunaikino net Tervetės upės pradžią. „Tai – Latvijos upė, bet jos pradžia buvo Lietuvoje. Jos vagą, slypinčią po žeme, rodė augmenija. Aš tai vadinu atminties upeliais. Bet sumaišė buldozeriai viską, apsėjo. Dėl poros arų chemizuoto derliaus tokį turtą sunaikino“. Žmona Julija parodo pagonybės laikų akmenų nuotraukas. Jie iškeliavę į sovietinio funkcionieriaus Algirdo Mykolo sodybą. Pats Vytautas pasvarsto, jog tame gal reikėtų šviesiąją pusę įžiūrėti: vis geriau, nei koks neišmanėlis šventą daiktą būtų suskaldęs. Ten jie bent išliks.

Žaliojo Angelo skrydis

V. Almanis buvo pirmasis šalyje, gavęs Žaliojo Angelo statulėlę. Žaliųjų judėjimo vadovas Rimantas Braziulis sako, jog tuo Angelu bandyta padėkoti V. Almaniui už jo indėlį saugojant gamtą, jo straipsniai gamtos saugojimo temoms buvo ir tebėra nuolat spausdinami „Žaliojoje Lietuvoje“, kitoje šalies spaudoje. Kaip buvo pasakyta nominacijai skirtoje anketoje, „V. Almanis moka medžių ir paukščių kalbą, jis kalbasi su jais“. R.Braziulis akcentuoja, jog Žaliasis Angelas nutupia tik ant visuomenininkų, tik ant pilietiškai, o gal net fanatiškai triūsiančių žmonių, tokių kaip V. Almanis. Ir taip atsitinka tik kartą per dvejus metus. Jis niekada nenutūps ant valdininko, kuriam ir taip privalu dirbti savo darbą… V. Almanis prisipažįsta turįs svajonę atkurti senąjį lietuvišką sodą su jos senosiomis veislėmis, su Rojaus ir Vyniniais obuoliukais… Sako, pasivažinėjus po senus vienkiemius, dar galima rasti senųjų obelų…

V. Almanis pakelia kalaviją: „Šiuo kalaviju už tradicinės kultūros puoselėjimą mane apdovanojo Šiaulių folkloro klubo pirmininkas Martinaitis. Pats nukalė. Iš pradžių pamaniau, kad muliažas. Bet žiūriu – tikras“. V. Almanis sako, jog jį labiau ir pastebi tik visuomenininkai. O valdininkai jo idėjas, prieš tai jas suniekinę, vėliau tyliai pasisavina patys. Bet V. Almanis dėl to neišgyvena. Jis tiesiog pribloškia savo kuklumu, o ypač kai žinai, koks didelis šio žmogaus žinių ir patirties bagažas. Akmeniškiai, siekdami įrodyti, jog jų Vytautas yra tikrai neeilinė asmenybė, išrinko jį Kaimo spinduliu. Nors… tai – net ne kaimo spindulys, o didelė, vaiski saulė virš Lietuvos laukų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Prieš tai buvęs įrašas
«
UAB ROSEBA