Kam parodyti pirštą?

<Elvina MAURAGIENĖ>

 Tai pašiurpino! Antraip sakant, parodė pirštą ir pastatė į vietą. Ką? Ogi tuos pačius, ką gi daugiau, valstybės išlaikytinius!

 Ligoninės pirma gydys už pinigus, o tik paskui, kai piniguočiai prineš pinigų, už valdiškus. Ar ne taip jau yra? Ir seniai. Tik niekaip tų pinigų nesuneša, kiek reikia. Jų vis trūksta ir trūksta… Valstybė lyg koks neūkiškas dvarponis, apsistatęs nesugebančiais, o ir nesistengiančiais ūkiškai tvarkytis tarnais. O kam? Nebent sau nugvelbti. Juk sakydavo: „Kad ir patvory, bile padvary“. Tarpsta ne valstybė, o gudrieji tarnai, kyšt pakyšt, ir išlenda kur nuosavas namas, kotedžas, butas, sklypas ar net visas ežeras, kur ponui terūpi savo begėdiškai nuogą poniškumą parodyti. Valstybės tarnai, valdžia – didžiausi ir brangiausi išlaikytiniai. Užsimokėtum tiesiai gydytojui, tai bent žmoniškiau su tavim kalbėtų. O dabar kažkam pilaitės dygsta, o tau, biednasis, špygą!..

 Valstybinės institucijos nesaugo, negina, netausoja savo valstybės. Jiems duok per nagus, nė centas valstybei kelti neiškris. Visa galybe jie sužėri, kai reikia ginti savo arba kokio galinčiaus interesus. Visu ūgiu stoja tada dėl penkiolikos centų, kasdien matome ir girdime tai, tegu ežeru apeina.

 Valstybė seniai nebe žmogus, o valdžia ir pinigai. Trejų metukų vaikas jau sugeba išdainuoti: „Pa pa pa, parodysiu tau pirštą, pa pa pa, parodysiu ir du…“ Pagavo žodžius ir linksminasi, nei gydymas, nei mokymas nerūpi.

 Kaip tėvams linksmintis, pensininkams seneliams, kai, sulaukę iš valdžios piršto, patys jį gali pasirodyti tik sau?..