Apie kūrybą, meilę, bučinius ir dar kai ką
Kelmėje pristatyta knyga, kurioje dviejų rašytojų – iš Ūpainių kilusio J. Buitkaus ir jo žmonos – gyvenimo ir kūrybos kelionė
<Bronislavas KLIMAŠAUSKAS>
Iš Pakražančio seniūnijos Ūpainių kaimo kilęs prozininkas Jurgis Buitkus (1937-2007) lygiai prieš keturiasdešimt metų išleido literatūrologų palankiai sutiktą pirmąjį apsakymų rinkinį „Pavasarį gimęs“, netrukus buvo priimtas į Rašytojų sąjungą, bet po to nutilo iki gyvenimo pabaigos. Tik po mirties žmona parengė jo kūrybos rinktinę „Nematomas“. O žmona, Panevėžyje gimusi Ineza Juzefa Janonė-Buitkuvienė pirmuoju apsakymų rinkiniu debiutavo šešeriais metais vėliau, po to rašė prozą ir eilėraščius, į kuriuos smigo ir negailestingos kritikos strėlės. Šiemet leidykla „Versus aureus“ išleido jos naują, jau 12-ąją, grynai biografinio pobūdžio knygą „Tandemas: Bendraukim sielom, mylimasai“, kurioje kūrybiškai papasakota abiejų rašytojų kelionė į literatūrą, jų abipusė meilė ir gyvenimo kasdienybė. Praėjusio penktadienio vakaras Kelmės Žemaitės viešojoje bibliotekoje kaip tik buvo skirtas šios knygos sutiktuvėms.
Po gražios Kelmės kultūros centro muzikavimo grupės „Intriga“ (vadovė A. Jovaišaitė), vis įsiterpdavusios į vakaro pokalbį, dainos leidyklos redaktorė Ona Gudžiūniene priminė, kad I. J. Janonės „Tandemas“ – tai publicistikos ir dokumentikos knyga, kurioje atsiveria gražus abiejų rašytojų pasaulis. Pasak viešnios, J. Buitkus, paskatintas pirmojo rinkinio sėkmės, turėjo ambicingų kūrybos planų, tačiau savo talento gyslelę išbarstė po žurnalistiką (dešimt metų dirbo mėnraščio „Nemunas“ redakcijoje, kitose redakcijose) ir vis manė, kad dar suspės atsidėti grožinei prozai. Deja, turistinėje kelionėje po Egiptą nustojo plakusi jo jautri, jau anksčiau infarkto išvarginta širdis.
– Du kartus skaičiau „Tandemą“ ir pajaučiau, kai tai – nepaprastai lengvai skaitoma, bet ne pigi ir ne lengvo turinio knyga,– sakė Kelmės rajono laikraščio „Bičiulis“ redaktorė, rašytoja Ona Jautakė, šiemet pelniusi būtent J. Buitkaus literatūrinę premiją, įsteigtą jo žmonos ir skiriamą didesnių įvertinimų aplenktiems autoriams. – Ir nepažįstu kitos tokios moters, kuri taip mylėtų savo vyrą, kaip Ineza. Nors mane nuo J. Buitkaus kartos skiria visas dvidešimtmetis, bet mes – iš tos pačios Stulgių parapijos, kurios bažnyčią statė jo tėvas. Ir tas tėviškės pirkių dūmas, tie kvepiantys dobilai, tos rasos iš J. Buitkaus apsakymų – tos pačios. Smagu, kad žmona vyro ilgesį pavertė gražiais darbais – leidžia apie jį knygas ir grąžina primirštą rašytoją į literatūros lentynas.
Kaune gyvenantis rašytojas Stanislovas Abromavičius, prisipažinęs, kad Kelmės krašte viešįs pirmąkart ir pajuokavęs, jog du rašytojai šeimoje esanti savotiška tragedija, be kita ko pabrėžė, kad pusė knygos „Tandemas“ skirta meilei. Jis džiaugėsi, jog rašytoja I. J. Janonė, kurios paprasti tekstai – irgi poezija, kovoja su tais kritikais, kurie toleruoja ir skatina rašyti nesuprantamus eilėraščius, net supergerais vadina posmus, kurių patys autoriai „neįkanda“. Dabartinių Kauno marių dugne – dar iš ten neiškeldintose Rumšiškėse gimęs S. Abromavičius priminė savo kraštiečio, poeto J. Aisčio mintį, jog vienintelis patikimas kiekvieno rašytojo kūrybos kritikas yra Laikas.
Šių eilučių autorius, vienerius metus kartu su J. Buitkumi mokęsis Pakražančio vidurinėje mokykloje, prisiminė, kad Jurgis jau tada rašė, bet vengė savo kūrybą rodyti, o mokyklą 1956 m. baigė aukso medaliu su pirmąja jos abiturientų laida. Jų klasė draugavo su Kelmės abiturientų klase, kurioje mokėsi jau bręstantis poetas Vladas Šimkus, vėliau paskyręs J. Buitkui vieną eilėraštį. Pasidžiaugta turtinga, vaizdinga J. Buitkaus prozos kalba, kurią iš kaimyninio Balčių kaimo kilęs rašytojas J. Aputis pavadino „gaivia kalbos erčia“. J. Buitkus savo apsakymuose įamžino ne tik charakteringiausius tėviškės bruožus, bet ir aplinkinius kaimus, čia gyvenusių žmonių pavardes, net buvo sumanęs parašyti romaną apie gimtuosius Ūpainius. O kaip viena iš abiejų rašytojų meilės išraiškos formų yra bučinys, kuris akcentuojamas ir I. J. Janonės įdomiai sukonstruotame „Tandeme“, ir J. Buitkaus prozoje, ypač jo apsakyme „Jauniškė“, kai autobusų stotelėje saldžiai besibučiuojančius jaunavedžius grubiai apibara iš kitos plento pusės atbėgusi Jauniškės krautuvininkė Zėringienė…
– Ūpainiai, Jauniškė, tos pietų Žemaitijos kalvelės ir upelių rėvos, man, lygumų dukrai, yra tas kraštas, kuriame mes su Jurgiu iš tikro stipriai išgyvendavome meilę,– sakė aptariamos knygos autorė, rašytoja I. J. Janonė, beje, atvažiavusi į Kelmę kartu su sūnumi, gydytoju Mariumi ir vyro seserėčia Vanda Abromavičiene, dabar su šeima ūkininkaujančia Ūpainiuose. – Ir mudviejų gyvenimas buvo kaip menas. Nors gyvenome sunkiai, bet buvome labai užsiėmę, turėjome leidybos įmonę „Akcentai“, kol ją nesuniokojo plėšikai. Jurgio dvasia buvo jaunatviška, jis degė kūrybiniais sumanymais, bet sunkiai juos guldė popieriuje ir nesuvokė, kad tam duota ne begalybė laiko… Gal ir mano prieštaringas literatūrinis kelias, mano sėkmės ir nesėkmės turėjo įtakos jo, kaip rašytojo, pritilimui. O ar bučinius bei kitas „Tandeme“ paminėtas jausmų detales vadinti meile,– nežinau… Žinau tik, kad tai – varomoji jėga, rašant knygas.
I. J. Janonė paskaitė kelis eilėraščius apie meilę ir vyro netektį, ją gėlėmis ir padėkos žodžiais sveikino susitikimo dalyviai. Rašytoja atsivežė visą dėžę savo ir vyro kūrybos knygų, kurias dykai išdalino, o pageidaujantiems dar mielai pasirašė autografus.