Kelmėje atgimsta mėgėjų teatras

Mėgėjų teatro „(Ne)taktiški“ tragikomedijos „Ieškokite moters“ pagal Anna Rancane tekstą premjera jau įvyko Kelmės, Kražių Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus kultūros centruose bei Akmenėje. Režisierė – Rasa Šiaučiūnaitė, vaidina: A. Bagdonavičiūtė, A. Vaikšnoras, G. Guželienė, G. Juškevičius, M. Pranckus, S. Stonienė, V. Žukauskienė, V. Lukoševičius. Tragikomedija „Ieškokite moters“ – tai grotesko principais siunčiama žinutė apie žmonių santykius, vienatvę, vidinius kalėjimus, perdėtas baimes, apie talentą, galią, drąsą ir gebėjimą patikėti stebuklu, galinčiu pakeisti pasaulį. Pagrindinis veikėjas – paprastas, ramus provincijos meno galerijos apsauginis, išgyvenantis eilinę darbo dieną, kai staiga pasirodo moteris ir sujaukia jo visą dieną bei likusį gyvenimą. Netikėtas moters pasirodymas ir dingimas iškelia klausimą: ar tikrai čia buvo moteris? Spektaklyje susitinka trys nesusipratimų atvesti ir į kalėjimo kamerą pasodinti nelaimėliai, tikintys, kad kalėjimo grotos tapo jų likimu, tačiau vis pasirodanti moteris įneša sumaištį ir priverčia tikėti stebuklu.

Režisierė Rasa ir artistai džiaugiasi, kad pavyko „prisijaukinti“ savo žiūrovą. Savo teatro oficialia gimimo diena mėgėjų teatras „Ne(taktiški)“ laiko 2022 m. lapkričio 24 d., kai su tragikomedija „Ieškokite moters“ viešai prisistatė Kelmės kultūros centre.

Tačiau iki mėgėjų teatro gimimo teko nueiti ilgą kelią. Režisierei Rasai pirmiausiai teko „prisijaukinti“ aktorius, aktoriams teko susigyventi vieniems su kitais, su režisiere, suprasti, kas yra teatras ir daug dirbti, kol pradėjo statyti spektaklį.

Rasa Šiaučiūnaitė kilusi iš Joniškio rajono. Baigė Šiaulių universiteto estrados meno specialybę. Šiemet baigė studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete ir įgijo menų magistro kvalifikacijos laipsnį bei tapo taikomojo teatro specialiste. Diplomas Rasai bus įteiktas birželio mėnesį.

Pirmoji Rasos pažintis su Kelme įvyko prieš 7–8 metus, kai neseniai buvo grįžusi iš užsienio. Jai paskambino kurso draugas V. Praspaliauskas ir pakvietė dirbti į Kelmės mažąjį teatrą. Rasa dirbo administratore ir aktore. Kartu su Mažojo teatro režisieriumi G. Trijoniu teko režisuoti spektaklį vaikams.

Praėjus keleriems metams pajuto, kad reikia kažkokių pokyčių gyvenime, kad norisi atitolti nuo teatro.

Tačiau ilgam pabėgti nuo teatro nepavyko. Po metų pertraukos Kelmės kultūros centro direktorius A. Arlauskas paskambino ir pasakė, kad ieško režisierės, nes Kultūros centro režisierė išėjo į vaiko auginimo atostogas. Kai režisierė Sandra grįžo į darbą, atsirado dar vienas režisieriaus etatas, todėl Rasa liko dirbti Kelmės kultūros centre.

– Kiekvienas kultūros centras turėtų turėti teatro trupę,– pasakojo Rasa. – Niekuomet negalvojau, kad be teatro galėsiu gyventi. Be to, visada žinojau, kad labiau noriu dirbti su suaugusiais. Todėl su Sandra pasidalijome darbus: ji dirba su vaikais, aš – su suaugusiais. Kelmė turi profesionalų teatrą. Kai Mažasis teatras tapo profesionaliu teatru, išnyko mėgėjų teatras. Norėjosi jį atgaivinti. Norėjosi ugdyti ir vystyti neprofesionalių aktorių požiūrį į teatrą.

Kadangi savo norus reikia įgyvendinti, Rasa parašė skelbimą apie kuriamą mėgėjišką teatrą.

– Norėjau sulaukti motyvuotų ir tikrai mylinčių teatrą žmonių, todėl skelbimo plačiai neviešinau, tikėjau, kad kam aktualu, tas tikrai jį pamatys,– kalbėjo Rasa Šiaučiūnaitė. – Norėjosi žmones išmokyti pažinti teatrą ir būti jame, ne vien pastatyti spektaklį. Norėjosi, kad ateitų tie žmonės, kurie išdrįs man paskambinti.

2021 m. rugsėjo 2 d. įvyko pirmasis mėgėjų teatro trupės susitikimas, pažintis. Nuo pirmosios pažinties teatre išliko tik du nariai: Valdemaras Lukoševičius ir Gintarė Guželienė. Ne visiems pavyko prisijaukinti teatrą, daryti savyje pokyčius. Pasak režisierės Rasos, kiekvienas turi pats pajusti, ar yra tinkamas vaidybai, o kelias iki jos buvo ilgas ir sunkus.

– Pirmieji pasirodymai buvo per kalėdines instaliacijas Kelmės kultūros centre, pasirodėme Sausio 13-osios, Kovo 11-osios minėjimuose. Vienu žodžiu, ten, kur aš, kaip režisierė, pridėjau savo ranką,– pasakojo Rasa. – Iki pirmojo spektaklio turėjome nueiti ilgą kelią. Pastatę tragikomediją „Ieškokite moters“, dalyvavome mėgėjų teatrų konkurse „Atspindžiai“. Praėjome vietinę atranką. Dabar turime galimybę konkuruoti su kitais mėgėjais. Dabar aš esu tikra, kad esu savo vietoje. Man patinka dirbti su suaugusiais, nes teatras yra apie emociją, jausmą. Aktorius turi turėti gyvenimiškos patirties, o suaugęs žmogus turi susikrovęs nemažą bagažą šios patirties. Tuomet daug lengviau pažinti pjesėje pateiktą gyvenimišką liniją.

Pasak režisierės Rasos, yra smagu pažinti savo aktorius repeticijų metu, stebėti, kokie jie atėjo ir kokie jie dabar tapo.

– Pirmosiomis dienomis bijojo net ant scenos lipti. Klausė manęs: negi jau per pirmą susitikimą reikės lipti ant scenos?– juokėsi Rasa. – Sceną palaipsniui teko prisipratinti, prisijaukinti. Tomis dienomis ugdžiausi ir aš pati, ir jie. Pradžia buvo sunki. Daug emocijų, diskusijų.

Dabar trupėje yra 6 aktoriai ir režisierė. Kol kas šiek tiek dėl asmeninių priežasčių nuo teatro atitolo Austėja Bagdonavičiūtė ir Marius Pranckus, bet, pasak režisierės, jie tikrai sugrįžta, kai jų prireikia. Rasa džiaugiasi subūrusi tvirtą, užsispyrusią, charizmatišką komandą. Kiekvienas jų – ryški asmenybė, individualistas.

– Subūrusi trupę, siekiau, kad jie sužinotų, kas yra teatras, kokios teatro galimybės, koks sunkus ir ilgas kelias, kol pradedama kurti vaidmenis,– pasakojo režisierė Rasa. – Dirbu su jais netradiciškai, t. y. kaip su būsimais profesionalais, o ne mėgėjais. Užduočių jiems nelengvinu. Pradžioje, kai tik susirinko, tai galvojo, kad iškart imsime statyti spektaklį, bet teko mokytis apšilimo elementų, etiudų. Kelią iki spektaklio galiu palyginti su duonos keliu, kur pirma reikia pasėti rugius, juos užauginti, nupjauti, iškulti, sumalti ir, galiausiai, iškepti duoną. Taip ir su spektakliu. Iki jo sukūrimo reikia atlikti daug darbų. Kai kurie, norėję vaidinti, šio ilgo kelio nesugebėjo nueiti. Dar ir dabar mes visko apie teatrą nežinome – vyksta nuolatinis ieškojimas.

Repeticijos trunka ilgai, iki vėlumos. Vieną įdomesnį nutikimą papasakojo Valdemaras Lukoševičius:

– Vieną dieną repetavome iki vėlumos. Po repeticijos susiruošėme namo. Žiūrime durys užrakintos. Mus galėtų išleisti režisierė, bet pasirodo, kad Kultūros centro raktą ji paliko automobilyje. Tuomet vienam teko per pirmojo aukšto langą išlipti ir iš režisierės automobilio paimtu raktu išlaisvinti likusius nelaimės draugus.

Kolektyvas taip susigyveno, kad vienas kitą supranta iš puse žodžio. Turi juokelių, kuriuos supranta tik patys.

O kaip į tokius aktorių naktinėjimus ilgų repeticijų metu žiūri šeima?

Vienus šeima – palaikė, kitų šeima – stebėjosi ir klausė, ką pastarieji taip ilgai veikia, jei dar nepastatė jokio spektaklio.

Pradžia, pasak aktorių, buvo sunki. Net į režisierę žiūrėjo su pagarba ir šiokia tokia baime. Dabar visi tapo draugais.

Pasak režisierės Rasos, kiekvieno teatro pamatai – komandinis darbas. Kiekvienas naujas narys yra supažindinamas su taisyklėmis, nes jis, norėdamas tapti komandos nariu, kaip upė turi įsilieti į ežerą. Pasak aktorių, visi jie emocingi, tačiau tuo pačiu ir atviri vienas kitam, todėl visas problemas sugeba išspręsti tarpusavy.

Keturi aktoriai – kelmiškiai, Gintaras Juškevičius ir Vilma Žukauskienė į repeticijas važinėja iš Kuršėnų.

Kas atvedė mėgėjus į teatrą?

Valdemaras Lukoševičius pasakojo, kad net 10 metų svajojo apie galimybę vaidinti, tačiau Kelmėje nebuvo kur. Visada domino galimybė įsikūnyti į kitą žmogų. Be to, niekaip nesuprasdavo, kaip aktoriai išmoksta tekstus. Pasak jo, paaiškėjo, kad kai šimtąjį kartą sakai tą patį, žodžiai patys įsimena.

Vilma Žukauskienė tvirtino, kad laisvo laiko teatrui atrasti sunku, tačiau jei nori, viskas įmanoma. Ji dar besimokydama mokykloje buvo skaitovė, kartu su klasės draugais vaidino auklėtojos įkurtame dramos būrelyje, vėliau lankė dramos studiją pas A. Armoną, kurios repeticijos vyko „Aukuro“ pagrindinėje mokykloje. Tačiau, kaip pati juokaudama sako, nedavė vaidmens, tai pasitraukė iš grupės. Vilma ne kartą iš kolegų girdėjo raginimus užsiimti vaidyba, nes labai gerai parodijuoja. Gintaras Juškevičius pakvietė, režisierė Rasa sutiko priimti, taip Vilma atsidūrė mėgėjų teatro kolektyve.

– Teatras dabar man kaip terapija. Po sunkios darbo dienos „nusinulinu“ ir vėl su naujomis jėgomis galiu kibti į darbą, – pasakojo Vilma.

Gintaras Juškevičius savo atėjimą į teatrą apibūdino su humoro gaidele:

– Per prievartą mane Rasa atsivedė.

Silviją Stonienę į teatrą atvedė peno sielai paieškos, noras pasikrauti teigiama energija.

Arūnui Vaikšnorui jau teko vaidinti seriale. Paprašė Rasos su juo padirbėti asmeniškai, kad įgytų daugiau žinių ir supratimo apie vaidybą. Tai suteiktų daugiau galimybių gauti geresnių vaidmenų. Arūnas juokdamasis prisimena, kad draugė Monika vis nesuprasdavo, ką jie tiek ilgai repeticijų metu veikia. Vieną kartą draugė nutarė pažiūrėti. Tačiau vos tik atėjusi į repeticiją, ji išgirdo režisierės žodžius, kad repeticija baigta.

Po spektaklio premjeros visų aktorių artimieji, kaip vienas, pasakė, kad suprato, kiek daug reikėjo įdėti darbo, kad gimtų spektaklis.

Beje, mėgėjų teatro trupė ilgą laiką neturėjo pavadinimo. Matyt, pasak jų, pavadinimas turėjo sulaukti savo laiko. Pavadinimas gimė repeticijų metu, kai viena ar kitas aktorius vis nepataikydavo į taktą, o kiti sakydavo: „vis ne takte esi“. O kadangi kolektyvo narių charakteriai, kaip jie tvirtino, yra draugiški, taktiški, taip ir gimė pavadinimas „Ne(taktiški)“.

Režisierė Rasa Šiaučiūnaitė pasidžiaugė, kad teatro artistų, kaip, beje, ir kitų norinčių, liepos 7–13 d. laukia nepakartojama patirtis – teatro dirbtuvės, kurių metu dramaturgas ir režisierius Aleksandras Špilevoj ves aktorinio meistriškumo užsiėmimus, mokys storytellingo (istorijų pasakojimo) ir sukurs su dirbtuvių dalyviais spektaklį apie Kelmę. Pasak Rasos, bus įdomu stebėti, kaip kolektyvui seksis dirbti su profesionaliu režisieriumi.

Rasos Šiaučiūnaitės asmeninio archyvo nuotr.