Ar ne per daug laisvės šunims?

<Jonas AUŠKALNIS (Kelmė)>

Beveik nėra to ryto, kad po mūsų daugiabučio namo langais nerastum šunų pėdsakų: tai išminta jau sukasta ir žole apsėta veja, tai ant šaligatvio arba šalia pinavijos krūmo „patupdytas“ keturkojo ekskrementas… Vaikai ir suaugusieji per dienas, rytais ir vakarais miesto šaligatviais ir skverais vedžiojasi mažus ir didelius, gražius ir ne tokius gražius šunelius bei šunis, neturėdami jokio maišelio ar kitos taros jų „pėdsakams“ surinkti. Retas kuris didesnis šuo vedamas su antsnukiu, o kai kurie daugiabučių gyventojai išleidžia į kiemą savo globotinius ir palieka atdaras laukujų laiptinių duris, kad šie galėtų be jokių kliūčių sugrįžti, o ką jie daro pasieniais ir kieme,– šeimininkui nė motais: tegul jų priterštą namo aplinką tvarko ir valo kiti.

Šuo – žmogaus draugas, patikimas namų sargas, bet, kaip sakydavo kaimo žmonės, jo vieta – prie būdos, todėl jis puikiai jaučiasi individualaus miesto namo ar nuošalios kaimo sodybos kieme. Dabar paplito kambarinių šunų mada. Ir tegul! Bet daugiabučiame name šuo ir pats labiau vargsta, ir vargina jo šeimininkus, nes jį reikia reguliariai išvesti pasivaikščioti, jis neretai aploja laiptinės kaimynus ir kt. O kur konkrečiai Kelmėje šunį pavedžioti? Anksčiau tokia aikštelė buvo pažymėta prie senojo malūno, dabar, išvalius Kražantės užtvanką, tą vietą žymintis užrašas dingo, todėl šunys vedžiojami, kur kam patinka, kokia pievelė ar skveras yra arčiau šeimininko namų ir visai nerenkant jo paliktų „pėdsakų“. Kažkaip nejučiom „išlaisvėjo“ ir kita šunų laikymo tvarka. Anksčiau daugiabučio gyventojas, norėdamas bute laikyti šunį, turėjo gauti visų tos laiptinės gyventojų raštišką sutikimą. Dabar to niekas nepaiso. Rajono taryba yra priėmusi sprendimą apmokestinti daugiabučiuose gyvenančius šunų savininkus, berods, 10 litų metine rinkliava ir tas lėšas panaudoti šunų pavedžiojimo aikštelėms, voljerams rengti. Toks mokestis gal sumažintų ir atsitiktinių šunų mylėtojų būrį, ir savotiškai juos drausmintų. Deja, mokestis už šunis iš daugiabučių gyventojų nerenkamas. Tad ne nepaslaptis, jog kai kas piktokai pasako, kad šuo dabar kartais labiau gerbiamas ir mylimas negu žmogus, vos ne kiekvieną jo nuskriaudimo atvejį paviešina įvairūs televizijos kanalai. Jo skriausti, mušti ar laiku nepašerti, kaip ir kiekvieno gyvūno,– tikrai negalima. Bet kai matai, kaip pavadėliu prilaikomi šunys atlieka savo gamtinius reikalus garsaus rašytojo vardu pavadintame skverelyje, kaip su jais, vedžiojamais be jokių antsnukių, sunku prasilenkti šaligatvyje, kaip rytą savo daugiabučio namo palangėje randi „užminuotą“ pievelę arba „prikvepintas“ gėles,– tada nejučiom susimąstai, ar ne per daug laisvės mieste suteikiama šiems keturkojams žmogaus draugams?