TESTAMENTAS

Vadovaudamasis nerašytais teisės aktais, kad piršliai prieš korimą, o merai po atleidimo privalo pareikšti paskutinę valią ir perduoti užgyventą turtą, skelbiu šį „testamentą“:

1. Perduoti padėvėtą 48 kv.m. kabinetą be kondicionieriaus; lubos – 1 (dar žymūs šampano kamščio smūgiai konservatorių valdymo laikais); durys – 1 (kad lankytojai prieš įeidami pagalvotų, kaip per tas pačias reikės išeiti); sienos – 4, viena iš jų su 4 langais į kapines, kad primintų ne tik karo pasekmes, bet ir savo egzistencijos trapumą: grindys – lakuotos, tinkančios šokiams, ypač kankaną laimėjus rinkimus.

2. Perduodu padėvėtus baldus: ilgą stalą su 21 minkšta kėde, kad ant minkščiausios vietos jokių nuospaudų nesusitrintų (kėdžių kojos pakaltos veltinukais, kad stumdomos nebildėtų); trumpą keturvietį stalą klientams ir laimoms priimti; vienvietį personalinį stalą su 4 stalčiais skundams ir dovanoms pasidėti; sekciją – mineraliniam vandeniui, sausainiams, saldainiams ir kitiems gardumynams paslėpti nuo pašalinių akių. Du staliukus: vieną – grafinui su tyru vandeniu ir skylmušiui padėti, kitą – gėlėms pamerkti; minkštą dalį – kampą, pakankamai dar minkštas dailiosios lyties rinkėjoms priimti ir komplimentams sakyti.

3. Perduodu šį smulkų inventorių: veikiantį laikrodį su Kelmės bažnyčios nuotrauka, be gegutės, todėl darbo pabaigoje niekas nepakukuos, kad laikas namo; medžio drožinį ant sienos su miegančios gražuolės veidu, priminimui, kad namie dar ir žmona laukia; 30×40 cm dailininko Seselsko paveikslą „Dešimt Dievo įsakymų“ priminimui, kad jis iki šiol savivaldybėje liko neįdarbintas; vazonėlį su niekad nežydinčia gėle, primenančią Amazonės džiungles ir gyvenimą be žiemos: telefoną su 5 žodžiais: „spausti, pakartoti, užrakinti, priminti ir perimti“; kompiuterį su juodos spalvos pele, senais komentarais, koks nevykėlis buvo meras, skambaliuką su užrašu „Paris“. (Tiems, kurie nemoka prancūziškai, išverčiu, kad tai „Paryžius“). Padėvėto, bet nė karto neapdaužyto „Volkswagen“ ir garažo raktus perduodu vairuotojui Alvydui, dėkodamas už saugų vežiojimą.

4. Perduodu švenčiausiąjį reprezentacijai skirtą turtą: Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės portretą (be šypsenos), atspindintį jos požiūrį į savivaldą; Lietuvos herbą su Vyčiu (arklio uodega, kaip ir priklauso, užriesta į viršų); Kelmės vėliavą su kietu kotu, matančią saulės šviesą tik per prezidento inauguracijos ir kitas didžiąsias šventes; padėvėtas mero regalijas iš sidabro ir kitų kietųjų metalų, apvalųjį aptrintą antspaudą (paskutinieji du daiktai be Zitos Mačijauskienės žinios niekam neišduodami ir akyliausiai saugomi), Garbės piliečių ir Garbingų svečių palinkėjimų knygas su aplankalais, nes pačios jau apsitrynusios.

5. Būdamas dar sveiko proto ir suvokdamas, ką kalbu, visą šį turtą patikiu saugoti Bendrojo priėmimo skyriaus vedėjai Zitai Mačijauskienei ir ilgametei mano angelei sargei nuo skersvėjų ir laimų Janinai Trijonienei, kol atsiras kitas šio turto naudotojas.

Reikšdamas paskutinę valią, linkiu vicemerui Kęstučiui Biliui, administracijos direktorei Irenai Sirusienei, jos pavaduotojui Vincui Metrikiui, skyrių vedėjams, seniūnams, visiems savivaldos darbuotojams gyventi santarvėje su būsimuoju meru, rinkėjais ir savo sąžine, kad būtų atnaujintas mano išvardintas kuklus savivaldybės turtas, bet nespindėtų auksu, nes savivaldą puošia tik neturto įžadai ir duotų pažadų tesėjimas.

Trijų savivaldybės nominacijų – „Metų mušeika – 2005“, „Metų piemuo – 2006“ ir „Už olimpinę ramybę – „nekimba–kibs“ – 2011“ – turėtojas Kostas Arvasevičius.