Aukštaitė, pamilusi Tytuvėnus

Mūsų laikraščio skaitytojams, o pirmiausia gyvenantiems Tytuvėnuose bei jų apylinkėse, mokytojos, visuomenininkės, savanorės Bronislavos Buchienės plačiau pristatyti nereikia. Šiemet sukanka 45-eri metai, kai Bronislava su savo šeima susiejo gyvenimą su Tytuvėnais. O mūsų laikraščio skaitytojai šią pedagogę žino iš publikacijų „Bičiulio“ laikraštyje.

Bronislava – aukštaitė, Pakruojo krašto dukra, gimusi šio rajono paribyje su kaimyniniu Pasvalio rajonu. Baigusi Linkuvos vidurinę mokyklą, su Pakruojo rajono Švietimo skyriaus siuntimu, tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute studijavo rusų kalbą ir literatūrą. Jauna specialistė turėjo siuntimą, reikėjo grįžti ir dirbti pagal specialybę Pakruojo rajone. Taip jau nutiko, kad grįžo dirbti į tą pačią Linkuvos vidurinę mokyklą, kurią prieš ketverius metus ir buvo baigusi. Tačiau vyrą Petrą, pradinių klasių mokytoją, visada traukė Tytuvėnai, nes iš jų kilusi jo mama. Tad Bronislava ir Petras, padirbėję dvejus metus Linkuvoje, atvyko dirbi į Tytuvėnus. Kadangi dar galiojo Bronislavai jaunosios specialistės statusas, šį perkėlimą turėjo „palaiminti“ tuometinis švietimo ministras. Mokytoja prisimena, kad tuomet dideliu džiaugsmu svetimame krašte netryško. Bet palaipsniui pamilo Tytuvėnus ir dabar, juose pragyvenusi puspenkto dešimtmečio, sako:

– Tytuvėnai tai pati mieliausia, gražiausia ir brangiausia vieta Lietuvoje. Žinoma, po tėviškės Pakruojo rajone, nes gimtinė visada buvo ir liks savuoju lizdu, iš kurio prasidėjo skrydis į gyvenimą.

Tytuvėnuose tęsė darbą pagal specialybę. Tačiau, kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę, keitėsi ugdymo planai ir mažėjo rusų kalbos ir literatūros pamokų. Nebesusidarė darbo krūvis. Reikėjo dėstyti ir kitus dalykus. Mokytoja nenorėjo būti savamoksle ir nutarė dar kartą tapti studente. Ji įstojo į dabar jau nebeegzistuojantį Šiaulių universitetą bei baigė filosofijos ir visuomenės mokslų bakalauro studijas.

Mokytoja per daugelį metų iki išėjimo į užtarnautą poilsį mokė ne tik rusų kalbos bei etikos, bet ir trumpai dėstė istoriją, geografiją, gamtą ir žmogų, filosofiją, civilinę saugą.

Kol augo dukros Eglė, Agnė bei sūnus Tadas, reikėjo daug dėmesio skirti šeimai. Tačiau vėliau vis labiau pasinėrė į popamokinius darbus, pradėjo kaupti medžiagą apie Tytuvėnus, jų istorijos, gamtos, kultūros paveldą, įstaigas, įmones, daug fotografavo. Tai, ką sukaupė, dalinosi su kitais. B. Buchienė renka savo rašytas publikacijas, kurių suskaičiuoja apie tris šimtus. Daugiausia jų išspausdinta „Bičiulio“ laikraštyje, taip pat anksčiau leistame ir švietimo bendruomenei skirtame savaitraštyje „Dialogas“, „Valstiečių“ laikraštyje, portaluose ir t.t.

Darbą klasėse pradėjo derinti su popamokine veikla. Keletą metų Bronislava vadovavo Tytuvėnų gimnazijos Gidų būreliui. Su šio būrelio nariais susitelkė į kraštotyrą. Kilo mintis surinkti medžiagą apie Tytuvėnų vidurinėje, o dabar jau gimnazijoje, dirbusius mokytojus. Apie daugelį pavyko rasti nemažai duomenų, tačiau prie trisdešimties mokytojų tėra parašyti tik vardai ir pavardės. Kol kas apie jų darbą ir gyvenimą Tytuvėnuose konkrečių faktų aptikti nepavyko. Nuo domenų kaupimo apie mokytojus perėjo prie gimnazijos istorijos. Pavyko gauti visų abiturientų laidų nuotraukas. Kaupiant ir rengiant medžiagą pasitarnavo mokyklos archyvas, kuriame išlikę klasių žurnalai, kiti dokumentai. Nedaug medžiagos archyve apie 1949–1960 metais dirbusius pedagogus. Pasak mokytojos-kraštotyrininkės, taip galėjo nutikti dėl to, kad tuo metu dažnai keitėsi darbuotojai, be to mokykla kėlėsi į naujas patalpas, kuriose dabar veikia gimnazija, tad galėjo per kraustynes kai kas prapulti. Dėl šios istorijos „skylės“ yra dar viena versija – 1959 metais buvo panaikintas Tytuvėnų rajonas ir prijungtas prie Kelmės rajono. Tuomet dalį buvusio Tytuvėnų rajono archyvinių dokumentų reikėjo perduoti arba Kelmės rajonui, arba archyvams, todėl, galbūt, ten pateko ir dalis archyvo iš tuometinės Tytuvėnų vidurinės mokyklos.

2018 m. mokytoja Bronislava, keturiasdešimt metų atidavusi pedagoginiam darbui, išėjo į užtarnautą poilsį, tačiau žodžiai „užtarnautas poilsis“ – labiau sąlyginiai, nes Tytuvėnų šviesuolė dar labiau pasinėrė į savanorišką veiklą. Dabar ji naujais faktais turtina ne tik gimnazijos istoriją, bet kaupia faktus apie Tytuvėnus. Bronislava pasirūpino, kad duomenimis apie Tytuvėnus būtų nuolat atnaujinama Enciklopedija Lietuvai ir pasauliui. Išskyrus vieną kitą žinomesnį objektą Tytuvėnuose minėtoje enciklopedijoje beveik visos ten talpinamos medžiagos apie Tytuvėnus autorė yra B. Buchienė. Jos tekstai iliustruoti ir pačios nuotraukomis.

– Publikuodama straipsnius minėtoje enciklopedijoje bei spaudoje nesiremiu toliau esančiais archyvais, nes tai pareikalautų daug laiko, lėšų. Pirmiausia nagrinėju literatūrą, kurioje minimi Tytuvėnai, bendrauju su vietos žmonėmis. Pavyzdžiui, apie buvusį Kelmės trikotažo fabriko Tytuvėnų siuvimo cechą daug duomenų ir turimų dokumentų pateikė buvusi jo vadovė Irena Svaldenienė. Kai rinkau duomenis apie sovietmečiu veikusią durpių įmonę, daug vertingos informacijos gavau iš ilgamečio jos direktoriaus Alfonso Noviko, jo žmonos Aldonos bei darbininkų ir specialistų, apie vaikų lopšelį-darželį pasakojo bei nuotraukomis dalinosi buvusios darbuotojos. Tokius faktus galėčiau minėti ir minėti,– kalbėjo Tytuvėnų metraštininkė.

Enciklopedijoje Lietuvai ir pasauliui yra paskelbta jos medžiaga apie Tytuvėnų stačiatikių cerkvę, katalikų ir stačiatikių kapines, Giliaus, Bridvaišio ežerus, gamtos, kultūros paminklus, esančius Tytuvėnų regioninio parko teritorijoje ir t.t. Šioje enciklopedijoje yra nemažai informacijos apie Tytuvėnų žmones, įvairias įstaigas. Ten galima sužinoti ir apie Tytuvėnuose veikiančio Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) veiklą. Bronislava yra aktyvi lankytoja, vadovauja Turizmo ir kraštotyros fakultetui. Su šio fakulteto klausytojais jau apkeliavo visas svarbiausias Žemaitijos, Aukštaitijos, Suvalkijos, Dzūkijos vietas, lankėsi Latvijoje. Fakulteto vadovė baigė gidų kursus ir kartais veda ekskursijas Tytuvėnų svečiams.

Prieš keletą metų šiai nenuilstančiai savanorei kilo dar viena idėja – leisti metinius kalendorius su Tytuvėnų vaizdais. Mintis išbandyti naują veiklos sritį kilo po to, kai susikaupė daug nuotraukų apie Tytuvėnus, todėl ir kalendoriai yra iliustruoti miesto ar apylinkių vaizdais. Šiuos kalendorius spausdina Kaišiadoryse, toje pačioje spaustuvėje, kurioje pasaulį išvysta ir Žemaitės viešosios bibliotekos metinis „Sietuvos“ almanachas.

– Tytuvėnai, jų žmonės man mieliausi, todėl kol bus jėgų, energijos savo savanorišką veiklą ir skirsiu šiam nuostabiam kraštui,– atsisveikindama sakė Bronislava.

S. Maziliausko nuotraukos