Tremties atmintį saugo šeima

Kasmet birželio 14 arba jos išvakarėse Kražiuose, minint Vilties ir gedulo dieną, skaitomos tremtinių pavardės. Tarp jų – keturių Kavaliauskų vardai ir pavardės. Tačiau iki šiol artimiesiems neaišku, kodėl nėra minima Kražių seniūnijos tremtinė Eugenija Kavaliauskaitė, iškentusi ir lagerį, ir tremtį Sibire. Tiesiog jos nėra viešuose tremtinių sąrašuose. Jautri ir rami Eugenija nebuvo linkusi pasakoti ir viešinti savo išgyvenimus, prašytis dėmesio, tačiau rūpestinga dukra Angelina Kavaliauskaitė-Arvasaitienė, jos trys vaikai išsaugojo politinės kalinės ir tremtinės papasakotus atsiminimus, šūsnį laiškų, nuotraukų iš Sibiro, reabilitavimo dokumentus. Visa tai atskleidžia skaudžią Eugenijos patirtį, apie kurią namiškiai iki šiol negali kalbėti be ašarų.

Eugenija Kavaliauskaitė gimė 1916 metais, su dviem broliais ir dviem seserimis augo  darbščių ūkininkų Leonardo ir Bronislavos Kavaliauskų šeimoje. Kad, prasidėjus rezistencinei kovai, Kirkučių miškai slėpė partizanus, ir šiandien mena ne viena knyga, straipsnis, interneto informacijos šaltinis, dar gyvų amžininkų atsiminimai. Kaip pasakoja Angelina ir jos sūnus Vytautas, šaltą žiemos rytą Eugenijos brolis įsileido partizanus į namus išsidžiovinti rūbų, pasišildyti: „Vasaris buvo, atėjo šlapiais rūbais, sudžiovė visus rūbus virš pečiaus ir sėdi, šildosi“. Pats brolis išvyko į malūną. Namie liko jo šeima – žmona su vaikais ir Eugenija, sesuo. Išėjusi į kiemą, ji pamatė ant šulinio padėtą kulkosvaidį  ir netoliese vaikštančius stribus. Nors labai išsigando, bet trukdė šiems užeiti į namą, blaškė jų dėmesį tai šaukdama šuniuką, tai vištas. Partizanai išbėgo iš namo pro kitas duris: „Iššliaužė ir bėgo link miško, o čia trys ar keturi tie stribai buvo ant kiemo. Vienas stovėjo ant kelio. Šitas, kai pamatė, kad partizanai bėga, iššovė, tai tada visi kiti pasileido paskui, močiutė spėjo įbėgti į namą, grįžo sveika: „Išėjau apsirengus po bliuskute, peršalau, bet svarbiausia, kad gyvi likom“,– pasakodavo vėliau ji savo artimiesiems. Tačiau žvalgybos kaina – teistumas, kalėjimas. Eugenija buvo suimta 1945 m. vasario 22 dieną ir išvežta į Pečiorą, Komijos ATSR. O Vytautas šiandien samprotauja: „Ir ją teisė už tėvynės išdavimą, nors močiutė niekada savęs nelaikė sovietinės valstybės piliete“. Suimtą Eugeniją Kavaliauskaitę išvežė į Kražius, kelias dienas tardė stribų būstinėje, mušė, trankė galvą, dėl to Eugenija visą likusį gyvenimą negirdėjo viena ausimi – nuo smūgio trūko ausies būgnelis. Paskui – į Raseinių kalėjimą. „Kai privažiuoja mišką, sargybiniai varo tą arklį, kiek tik gali, matyt, bijo, kad miške užpuls, išvaduos suimtąją. Bijojo stribai partizanų. Paskui iš Raseinių į Kauną, į sunkiųjų darbų kalėjimą. Iš tenai į Lukiškes, o iš Lukiškių į Maskvą. Teisė močiutę už tai, kad neva išėjo į žvalgybą“, – pasakoja anūkas Vytautas. Teistumo pagrindas – Rusijos TFSR baudžiamojo kodekso 58 straipsnis. Nuteistieji pagal 1 straipsnio punktą buvo laikomi išdavikais (58 straipsnio 1-a dalis „Tėvynės išdavimas“). Kalintys pagal 58 straipsnio kaltinimus, buvo vadinami politiniais kaliniais. Teisme Eugenija neprisipažino buvusi partizanų ryšininke, tačiau jai vis tiek buvo paskirta mirties bausmė. Pamokyta politinės kalinės ukrainietės, lietuvaitė teismo prašė pasigailėjimo. Nuteisė kalėti. Pasak Vytauto, močiutei baisiausia buvo Maskvoje: „Pasivaikščiojimų aikštelė, nedidelis kambariukas, langelis į dangų. Ir matai tik dangų, daugiau nieko. Buvo didelis džiaugsmas, pamačius gandrą praskrendantį. Moterys verkė: „Kad tas gandras mus išneštų iš čia tėvynėn“. Lagery buvo taip: jei vieną dieną neišėjai į darbą, tai, sako, ilgiau gyvensi. Tave varo miško kirsti arba rąstus į traukinius krauti ar anglių vagoną dviem moteriškėms padalina iškrauti… Dar sėlius plukdyti… Lagery gauni duonos ir, sakė, jos iškart nesuvalgai, pasidedi po pagalve. Ir naktį, kai alkis spaudžia, negali užmigti, įsidedi gabaliuką, kruopelytę atsignybi ir čiulpi kaip saldainį. Kad pajaustum jos skonį, kad nusiramintum, kad užmigtum“, – vis gyvi jos žodžiai. Vienintelis dalykas, padėjęs ligotai, trapiai Eugenijai išgyventi kalėjime, buvo jos, kaip teigia dukra Angelina, „auksinės“ rankos,  rankdarbiai –  mezginiai, nėriniai, siuviniai. Rusų karininkų žmonos, pastebėjusios Eugenijos gabumus, išsiųsdavo ją nuo sunkių fizinių darbų į ligoninę, ten ji megzdavo, nerdavo, siūdavo – puošdavo ponias, tačiau išvengdavo nuovargio, ligų. „Tai ir išgelbėjo mamą nuo pražūties“, – sako Angelina.

Iš įkalinimo vietos į gimtinę Eugenija Kavaliauskaitė grįžo 1951 m. spalio 9. Tačiau susidūrė su kita problema – pasirodo, grįžę iš lagerių ir tremties, lietuviai negalėdavo gyventi arčiau kaip 100 km nuo didelių miestų. Kuris miestas, nutolęs nuo Kirkučių 100 kilometrų, tada buvo didelis  – šiandien sunku pasakyti, tačiau Eugenijai buvo pasiūlyta įsikurti Latvijoje. Prireikė Linkaučių apylinkės pirmininkės Šukauskienės nemenkos pagalbos, kol „sovietų priešę“ ji prisiregistravo gimtinėje. Tačiau neilgam. E. Kavaliauskaitė atsisakė dirbti kolūkyje: „Aš jau ten atidirbau, aš daugiau nebedirbsiu šitiems… Darykit ką norit, aš nedirbsiu. Dar tokius darbus siūlė, pavyzdžiui, kolūkio avis ganyti. Palaukit, o jei man ta viena avis dings, paskui mane už tai teis“,– prisimena jos pasakojimą artimieji.  Atsisakiusi 1953 m. spalio 14 dieną ji buvo ištremta į Krasnojarsko kraštą, Bolše-Murtinsko rajoną. Dažnai buvo prisimenama kelionė gyvuliniais vagonais į Sibirą: 60 žmonių viename vagone alpdavo nuo oro trūkumo, jeigu sargybinių paprašydavo atsigerti, būdavo įmetama purvino sniego arba vandens pasemiama batu iš pelkės. 1952 m. gruodžio 24 dieną, per Kalėdas, seseriai Stefanijai ir svainiui Bronislovui ji rašo: „Būdama tolimame Sibire ir kentėdama nepaprastą liūdesį ir skausmą, jaučiu, kaip išsiveržia malda į dangų pagalbos ir užuojautos“. Vėliau laiškuose, saugomuose Angelinos, atsiskleidžia ir šviesesnės Eugenijos mintys, kad yra sveika, užsidirbo darbadienių, gyvena kukliame namelyje, laiko gyvulių, bendrauja su lietuviais. Prabyla apie mylimąjį Antaną. 1955 m. gegužę laiške ji prisipažįsta: „Dabar pas mus nuėmimas derliaus. Pas mus dabar ant lauko supiltos krūvos. Ant lauko krūvų krūvos – kviečiai, rugiai… Aš naktimis turiu juos saugoti, kad jų nevogtų. Kaip nakties karalienė sukuosi po tuos grūdus. Turiu du šunis, kartais neblogai numiegu ant tų grūdų krūvos“. Tačiau, anot artimųjų, kartą pasklido gandas, kad tremtiniai  bus išvežami į Karagandą. Buvo kalbama, kad Karagandoje tremtiniai atviruose karjeruose kasa metalą, nuo jo dulkių suserga plaučių ligomis ir miršta. Šitos bėdos Eugenijai pavyko išvengti – po Stalino mirties, paskelbus amnestiją, atsirado galimybė grįžti tėvynėn. Iš Sibiro Eugenija parsivežė didelę gyvenimo patirtį ir patį didžiausią savo gyvenimo turtą – dvejų metų dukrą Angeliną bei vienintelės gyvenimo meilės prisiminimą. „Sapnuodavau… sapnuoju, kaip einu keliu namų link, einu, čia pakelėj šermukšnis, pro tą šermukšnį einu, bet niekaip nepasiekiu namų“, – pasakodavo ji.

Eugenijai amnestija buvo paskelbta 1958 m. kovo 8 d. Mamos gyvenimas, grįžus į tėvų namus, pas seserį, pasak Angelinos, nebuvo lengvas. Dirbo kolūkyje, tačiau darbadieniai jos pageidavimu buvo rašomi seseriai Stefanijai. „Mama dažnai išgyveno įtampą ir baimę – Sibiras ir lageris jos sąmonėje paliko daug traumų. Visada domėjosi politika, slapta klausėsi  „Amerikos balso“. Nepriklausomybę visi sutiko džiaugsmingai. Tai laikraščiai „Atgimimas“, „Tremtinys“ iš rankų neiškrisdavo, skaitydavo net kelis kartus, džiaugdavosi labai“, – pasakojo Angelina. Visi žiūrėdavo televizorių, klausydavosi naujienų, laukė, kol atgaus žemę.

Reabilitavimo pažymėjime nurodyta, kad Eugenijos Kavaliauskaitės kalinimo ir tremties laikas įskaičiuojamas į darbo stažą, „darbinės pajamos – 50 rublių per mėnesį“. Tokia buvo jos kančios ir atskirties nuo gimtinės ir artimųjų kaina.