Be gero kelio ir vandens
Ona PETRAVIČIENĖ
Lietuvos valdžia nuolat giriasi, kad rūpinasi savo šalies žmonių gyvenimo sąlygų gerinimu ir ragina emigracijoje esančius tautiečius grįžti į gimtąjį kraštą. Bet ar iš tiesų pasikeitė gyvenimas kaimiškame rajone, ypač toliausiai nuo Kelmės nutolusiose gyvenvietėse? Pavyzdžiui, Stulgiuose.
Vasario mėnesį teko rašyti apie tai, kad keturių rajonų – Kelmės, Raseinių, Tauragės ir Šilalės – savivaldybių sankirtoje esantys Stulgiai liko it musę kandę. Kai baigiantis šių metų žiemai Raseinių kelininkai išasfaltavo šiam rajonui priklausančio kelio atkarpą, mūsų savivaldybė taip ir nesurado pinigų išasfaltuoti likusius 360 metrų. Todėl vietos gyventojams ir toliau sukandus dantis kasdien tenka šokinėti per duobes ar priverstinai maudytis purvo voniose.
Tačiau ne vien kelininkai yra kurti stulgiškių prašymams. 145 gyventojus turinčio kaimo žmonės iki šiol neturi nuotekų valymo įrenginių ir yra priversti naudoti vandenį, turintį didelį geležies kiekį. Nenorėdami rizikuoti savo sveikata, stulgiškiai raštiškai kreipėsi į rajono savivaldybės merą V. Andrulį, prašydami pagerinti geriamojo vandens kokybę. Birželio 22 d. vykusio Savivaldybės turto valdymo ir komunalinio ūkio komiteto posėdžio metu, kuriame dalyvavo UAB Kelmės vanduo direktorius Bronius Paliulis, rajono tarybos narys Vytautas Barkauskas pasiteiravo, kaip bendrovės vadovas ketina spręsti Stulgių gyventojų prašymą. Tačiau ir B. Paliulio atsakymas nebuvo palankus šio Pakražančio seniūnijai priklausančio kaimo gyventojams:
– Savo jėgomis kasmet vandens gerinimo įrengimus pastatome tik vienoje vandenvietėje. Stulgiai geriausiu atveju eilėje gali būti ketvirti, nes pirmoje vietoje yra Petrališkė, antroje – Laikšės, trečioje – Žalpiai. Be to, ir Lioliuose reikia aukštinti vandens bokštą.
Bet stulgiškiai mano kitaip. Kadangi rajono užkampyje nėra jokio verslo, savivaldybės valdžia Stulgiuose apsilanko tik prieš rinkimus. Juk nedaužysi per duobes brangių savivaldybės automobilių ir nesiklausysi mintinai žinomų vietos gyventojų priekaištų. Jei bent vienas iš rajono vadovų gyventų čia, tikriausiai ir paprastiems žmogeliams nereiktų taip vargti.