Vaidino ir žemaičiai, ir Kanados lietuviai

Alvydas GEŠTAUTAS

Liepos 9-ąją Vakarų Lietuvoje prasidėjo Pasaulio žemaičių dienos. Vienas svarbiausių renginių praėjusį sekmadienį vyko buvusiame Kelmės dvare, kur dabar įsikūręs muziejus, ir jo teritorijoje – Pasaulio žemaičių teatro šventė. Joje vaidino aktoriai iš Telšių, Varnių, Kelmės, Toronto (Kanada). Be to, buvo atidaryta garsaus kino ir teatro aktoriaus, kilusio iš Šaukėnų seniūnijos, Lipinų kaimo, Juozo Budraičio fotografijų paroda. Šiam iškiliam kraštiečiui buvo įteiktas garbingiausias Žemaitijos apdovanojimas – Žemaičių šlovės žvaigždė. Tokiu apdovanojimu tegali pasigirti 11 Žemaitiją, visą Lietuvą ir pasaulį garsinusių ar garsinančių žemaičių. J. Budraičiui apdovanojimą įteikė Žemaičių kultūros draugijos prezidentas Stanislovas Kasparavičius. Be to, buvo įteikti ir pirmieji Žemaičių ženkleliai. Juos gavo mūsų rajono vicemeras Izidorius Šimkus, Žemaitijos ambasadorius Kelmės rajone (tokie ambasadoriai yra kiekvienoje Lietuvos savivaldybėje) Jonas Jagminas, Kelmės mažojo teatro vadovas Algimantas Armonas, Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyr. specialistė Jadzė Gaupšienė ir Kelmės krašto muziejaus direktorė Danutė Žalpienė.

Šventėje buvo ir daugiau žinomų žemaičių. Vilniaus universiteto dėstytojas, Pasaulio žemaičių dienų pagrindinis koordinatorius Edmundas Žalpys, Šiaulių universiteto docentas Juozas Pabrėža, aukojantis šiemetines atostogas žemaičių gramatikos vadovėlio rašymui. Pasak jo, žemaitišką šneką reikia vadinti ne tarme, o kalba. Taip pat į Teatro šventę atvyko ir garsiausias Žemaitijos barzdočius, telšiškis Antanas Kontrimas. Savo dirbinius demonstravo ir pardavinėjo rajono tautodailininkai, vaikai ir suaugusieji galėjo pajodinėti pašiliškio Marijaus Čekavičiaus žemaitukais. Nebuvo tik alaus ir stipresnių svaigalų.

Po parko ąžuolu – keturios komedijos

Po šventės atidarymo, kuriame sveikinimo žodį tarė A. Armonas, I. Šimkus ir J. Jagminas, prasidėjo komedijų maratonas. Pirmieji scenoje, įrengtoje po ąžuolu pasirodė Telšių Žemaitės dramos teatro aktoriai. Jie vaidino Žemaitės komediją „Trys mylimos“. Daugelis šią komediją matė ir puikiai žino jos turinį. Režisieriaus J. Buniliausko pastatymas išsiskyrė tuo, kad artistai vilkėjo ne Žemaitės laikų rūbais, o nūdiene apranga. Ir komedija baigėsi kitaip – dvejomis vestuvėmis. Vis tik kovą dėl Liudviko širdies laimėjo Mamelė, o jaunoji jos dukra Domicė ištiesė ranką Koziriui. Tik vyresnioji dukra Petronė liko be vyro…

Labai linksmą komediją parodė lietuvių teatro trupė „Žalios lankos“ iš Toronto.

– Šiame Kanados mieste lietuviška trupė jau gyvuoja beveik šimtą metų. Ypač ryškų pėdsaką jos kūryboje paliko jau Amžinybėn iškeliavusi Elena Dauguvietytė-Kudabienė – Boriso Dauguviečio dukra. Kai dirbau Šiaulių dramos teatro administratoriumi, su ja užmezgėme ryšius. Vykdėme bendrą projektą. Ir Šiaulių profesionalai, ir Toronto mėgėjai pastatė Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės „Pinigėlius“. Po to šiauliškiai savo pastatymą rodė Kanadoje, o Toronto artistai – Lietuvoje,– pasakojo „Žalios lankos“ studijos administratorius Lietuvai vilnietis Ričardas Sungaila. – Toronto artistai daugiausia vaidina Šiaurės Amerikos lietuvių bendruomenėse. Ne viename lietuviškame festivalyje pelnė apdovanojimus.

– Mūsų teatro žmonės iš Lietuvos į Kanadą išvyko prieš 15-20 metų. Mes esame mėgėjai, nes turime savo biznius, tarnybas. Kai kurie vaidino, dar gyvendami Lietuvoje, mėgėjų scenoje,– pasakojo aktorius iš Toronto Darius Stasiulevičius. – Aš turiu statybos, kitas aktorius – dažymo biznius. Režisierė ir aktorė Daiva Botyrius – inžinierė, vaidina ir mokyklos socialine darbuotoja, ir kirpėja. Mums labai padeda Sungaila. Jis pasirūpina dekoracijomis, nes jų patys negalime atskraidinti. Šiose gastrolėse vaidinome Kaune, Jurbarke, o šiandien Kelmėje.

Toronto aktoriai parodė italų kilmės komedijų autoriaus, Švedijoje gimusio, Prancūzijoje gyvenusio M. Camoletti nuotaikingą pjesę „Viešnia be suknelės“. Ši linksma istorija prasideda, kai į sutuoktinių namus tą pačią dieną atvyksta ir meilužė, ir meilužis…

Jau ne pirmus metus su gimtojo Varnių miestelio teatro mėgėjais dirba kelmiškis A. Armonas. Šioje šventėje žiūrovai pamatė Varnių kultūros centro teatro spektaklį pagal Rietave gyvenusios ir kūrusios a.a. B. Lengvinienės kūrybą „Bepruotysti“. Aktoriai vaidino žemaitiškai. Tai pasakojimas apie vieną šeimą, kurioje visi laukia babos mirties, nes ši turi daug pinigų.

Šventė baigėsi dar viena A. Armono premjera, kurioje vaidino Kelmės mažojo teatro aktoriai, o jiems masinėse scenose, kaukėmis prisidengę, talkino artistai iš Varnių. Šis jungtinis aktorių kolektyvas parodė A. Keturakio komediją „Amerika pirtyje“. Priminsime, kad ši komedija aukso raidėmis įrašyta į Lietuvos teatro istoriją. Tai pirmasis suvaidintas Palangoje lietuviškas spektaklis, lietuvių spaudos ir draudimo metais. Teatrų gerbėjai puikiai žino šios komedijos turinį. Joje Vincą, taip geidusį Amerikos, vaidino Modestas Vaitkevičius, Bekampį – Armandas Lazdauskis, Bekampienę – Rasa Šiaučiūnaitė, Agotą – Laura Gulbinaitė, žydą Faibčiką – Gediminas Trijonis, Antaną – Česlovas Brazinskas, Piršlį – Algimantas Armonas.

– Tai tikri šio žanro profesionalai,– taip Kelmės artistų vaidybą apibūdino J. Budraitis. – Kai žiūrėjau „Ameriką pirtyje“, prisiminiau Nacionaliniame akademiniame dramos teatre daugelį metų rodytą Dauguviečio „Žaldokynę“. Ir vienas, ir kitas pastatymas man primena italų folklorinio teatro tradicijų tąsą.

Mieliausias portretas – žmonos

Po garbingo apdovanojimo J. Budraitis pasakojo apie savo gyvenimą, kūrybą, 14 metų diplomatinį darbą Rusijoje. Šį kartą plačiau jo minčių nekomentuosime, nes rengiame „Bičiuliui“ iškilaus menininko duotą interviu. Kitą vertus, raštu perteikti susitikimo dvasios neįmanoma, nes J. Budraičio žodžiai nedaug pasako be jo gestų, judesių, balso intonacijos.

– Tačiau save vadinu kino, bet ne teatro žmogumi. Kinas man mielesnis dėl to, jog jame jautiesi natūraliau,– kalbėjo aktorius ir diplomatas, beje, ir dirbdamas Lietuvos ambasadoje Maskvoje kultūros atašė, radęs laiko kūrybai.

Budraitis, paklaustas, kurie portretai, eksponuojami jo fotografijų parodoje, jam mieliausi, atsakė:

– Žmonos (Vitos – aut. pastaba). Ji į akis man krito Vilniaus universitete, per būsimų teisininkų ir chemikų vakarėlį (J. Budraitis baigė VU Teisės fakultetą). Pakviečiau ją kitą dieną į kiną. Tik atėjo ne viena, o… aštuonios. Vėliau paaiškėjo, kad ši kompanija buvo neišskiriama nuo vaikystės. Taip tęsėsi ilgai. Mylėjau vieną, o draugavau ir armėnišku konjaku vaišindavau aštuonias. Ir dabar taip yra. Tiesa, liko septynios, nes viena mirė. Nebuvome nepavyzdinė pora. Mūsų šeimoje duždavo ir indai, ir taurės, bet po pusvalandžio susitaikydavom. Dabar apsiraminome. Gal tapome taupesni?

Aktorius, žvelgdamas į savo darytas nuotraukas, daug įdomaus pasakė apie aktorius Donatą Banionį, Bronių Babkauską, Algį Masiulį. Apie pastarąjį J. Budraitis kalbėjo:

– Repetavau Kauno dramos teatre. Ten, užsiklojęs paltą, po galva pasidėjęs penkias knygas, o ant jų – ranka, miegodavau. Atsibusdavau randuotu veidu. Rytą aštuntą valandą eidavau į Laisvės alėjoje esančią kavinę gerti kavos. Kartą girdžiu – kažkas šaukia. Nuo šauksmo alėjos gyventojai pravėrė net langus. „Juozai, vakar gėrei, o šiandien ankstų rytą eini pagiriotis!“. Atsisuku, ogi Masiulis šaukia. Šiaip jis buvo kažkiek narciziškas. Norėdavo į save atkreipti dėmesį, o kine buvo nepakeičiamas fašistų vaidintojas.

Budraitis gero žodžio negailėjo kino režisieriui Algiui Žalakevičiui ir teatro – Jonui Vaitkui.

Beje, J. Budraitis – gabus dailininkas. Ir kariuomenėje dailininku dirbo. Rašė įvairius dokumentus, piešė leninus. Kai valgykloje nupiešė didelį paveikslą apie sovietų legendą Aleksandrą Matrosovą, gavo atostogų. Aktorius ir vėliau neužmiršo dailės. Penki jo tapyti paveikslai buvo eksponuojami Pasaulio žemaičių parodoje.

Maziliausko nuotraukos