Be marksizmo personažų
Alvydas GEŠTAUTAS
Vyresniojo amžiaus žmonės, keliavę po Sovietijos platybes, tų laikų Lietuvos miestuose matydavo paminklus marksizmo teoretikams K. Marksui, F. Engelsui, V. Leninui, jo propaguotojams K. Požėlai, V. Kapsukui, F. Dzeržinskiui ir kitiems, o pokario metais ir didžiausiam šios ideologijos politiniam chuliganui, traukinių plėšikui J. Stalinui. Jų vardais buvo pavadinti miestai, gatvės, prospektai, aikštės, mokyklos, universitetai, gamyklos, kolchozai, netgi ordinai, premijos ir t.t. Tačiau įdomu, kad nei Kelmėje, nei Tytuvėnuose, nei Užventyje šiems veikėjams nebuvo nei paminklų, nei jų vardais pavadintų gatvių. Kažin, ar Lietuvoje yra daug tokių kaimiškų rajonų?
Tiesa, turėjome rajone K. Požėlos, M. Melnikaitės kolūkius. Tačiau po Sąjūdžio susikūrimo kolūkiečiai nusprendė atsisakyti šių pavadinimų. Kelmėje irgi buvo tos pačios M. Melnikaitės, sovietinio „vaduotojo“, kaip žmonės juokavo, kad „vadavo mus iš mėsos ir lašinių“ V. Babio, Jaunosios gvardijos, „Pergalės“, TSRS 50-mečio ir dar kelios „idėjinės“ gatvės. Bet dar 1989 m., kai pirmą kartą po pusšimčio metų vėl oficialiai buvo minima Vasario 16-oji – Lietuvos valstybės atkūrimo diena, šioms gatvėms buvo sugrąžinti senieji tarpukario laikų Vytauto Didžiojo, Dariaus ir Girėno, Nepriklausomybės ir kiti pavadinimai. Sovietmečiu nutiesta Spalio 50-mečio gatvė pavadinta Atgimimo vardu.
Buvęs kolega Bronislavas Klimašauskas mena, kad pavienių bandymų paminklais „sovietinti“ Kelmės rajoną buvo. Kai 1974 m. buvo atkurtas KGB Kelmės poskyris, jam vadovavo labai idėjinis ir įtarus Petras Vytautas Brauka. Jis sovietinių „rinkimų“ išvakarėse daržinėje kilusį garsą pavadindavo ekonomine diversija, o žmogelį, drįsusį kuo nors suabejoti pavadindavo: „jaryj antisovietčik“ (ryškus antitarybininkas). Taigi, P. Brauka amžininkų teigimu, buvo sumanęs Užventyje pastatyti 1940-1941 m. LSSR Aukščiausiosios tarybos pirmininko pavaduotojui, vienam Rainių žudynių iniciatoriui D. Rociui paminklą. Bet rajono valdžia ir patys užventiškiai šią idėją tyliai ramiai palaidojo. Kažkam iš sovietinės valdžios padlaižūnų buvo kilusi mintis Šaukėnuose pastatyti vietinio raudonojo revoliucionieriaus Benedikto Piliūno paminklą. Bet buvo pasitenkinta tik šio bolševiko vardu pavadinta gatve. Žinoma, Atgimimo metais šios gatvės pavadinimas buvo pakeistas.
Buvęs mūsų laikraščio redaktorius Vytautas Pikturna ir apie tris dešimtmečius komunistų partkome dirbęs Juozas Klimašauskas kalbėjo apie Jono Leinarto (1927-2013), vadovavusio mūsų rajono komunistams gūdžiais 1969-1987 m., demokratiškumą. Pasak pašnekovų, tuometinis komunistų pirmasis sekretorius J. Leinartas visada neskubėdavo vykdyti aukštesnių partinių organų direktyvų.
– Šis žmogus apskritai ideologijai skyrė mažai dėmesio. Kai ateidavo koks laiškas su ženklu „visiškai slaptai“, pirmasis sekretorius jo beveik neanalizuodavo ir perduodavo tuometiniam ideologiniam sekretoriui Antanui Tutinui. Šis irgi nesileisdavo į analizes. Pasikviesdavo mane ir su aukštaitišku akcentu pasakydavo: „Juozai, žūrėk“,– mena tuos laikus buvęs partkomo Propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjas Juozas Klimašauskas. – Leinartas rūpinosi gamyba, su statybinės organizacijos vadovu Albinu Palaikiu – statybomis. Jis rūpinosi, kad būtų statomi kultūros namai, bet nesidomėdavo paruoštų programų turiniu. Tą patį galiu pasakyti ir apie mokyklas.
Galiu tik patvirtinti J. Klimašausko mintis. Kartą pedagogų renginyje vienas direktorius panoro su J. Leinartu pasiaiškinti dėl ideologijos. Pastarasis atsakė mokyklos vadovui: „Nesuk man galvos dėl tokių dalykų, eik pas Tutiną ir aiškinkis, jei be to vaikų mokyti nebesugebi“.
– Į rajoną atvažiuodavo tikrinti politinio švietimo. Tikrinimai buvo aptariami Leinarto kabinete. Po vieno tokio sostinės politšvietimo tikrintojų vizito J. Leinartas vilniškiams padėkojo už pastabas, pažadėjo stengtis taisyti trūkumus ir baigdamas pridūrė, kad kuomet jis nuvyks į Centro komitetą, iš jo Griškevičius (tų laikų Lietuvos komunistų pirmasis sekretorius – aut. pastaba) ne ataskaitų apie ideologiją, o apie derlių, parduotą valstybei pieną, mėsą teiravosi,– prisimena B. Klimašauskas. – Pamenu, Taškente vyko didelė konferencija dėl didesnio dėmesio rusų kalbai. Buvo Taškente pasiūlyta visose respublikose partinius plenumus organizuoti rusų kalba. Tada Leinartas pasakė, kad tokių dalykų Kelmėje nebus.
Jau atkurtos Lietuvos laikais bendravau su J. Leinartu. Kalbėjomės ir apie tai, kodėl mūsų rajonas liko „nepersūdytas“ raudonumu. Tuomet J. Leinartas atviravo, kad jis pats Vilniuje, Maskvoje ar Leningrade „sugerdavo“ į save aibę keistų nurodymųbetir grįžęs į Kelmę apie tai bendradarbiams neužsimindavo ir nerodydavo aktyvumo.
– Žinai, tuomet akcija vijo akciją, patys jų iniciatoriai tarp savų sumanymų pasiklysdavo,– tą kartą prisiminė J. Leinartas.
Kai kas mano, kad mums ideologiniame fronte atsišaudyti padėjo a.a. tautodailininkas, skulptorius Juozas Liaudanskis. Jo skulptūros, primenančios Antrąjį pasaulinį karą, aukštesnių veikėjų buvo vertinamas kaip duoklė sovietiniam patriotizmui. Tačiau menotyrininkai ir tada, ir dabar J. Liaudanskio skulptūrose pirmiausia įžvelgia ne kažko idealizavimą, o kūrybos meninę vertę.
– Galiu ranką prie širdies pridėjęs pasakyti, kad savo iniciatyva nesunaikinome nė vieno kryžiaus,– prisimena J. Klimašauskas. – O tai daryti kartais paskatindavo net gamybininkai. Pamenu, platino kelią Vaiguvos apylinkėse. Skambina iš Kelių valdybos ir sako: darbams trukdo kryžius. Paprašiau palaukti kelias dienas. Nuvažiavau į Vaiguvos apylinkę, pašnekėjau su jos pirmininku, ir kryžius atsidūrė bažnyčios šventoriuje.
Pasak J. Klimašausko, daugeliui to meto žmonių opi problema buvo artimųjų laidotuvės. Tarkim, buvo žmonių, kurių ar jų artimųjų buvo nevalia laidoti su bažnyčia. Bet kompromisą dažnai rasdavo. Pavyzdžiui, netgi tam pačiam J. Leinartui pasufleravus, žmogui karste po pagalvėle buvo padedamas kryželis. Gal vyresniems bus naujiena, kad nusipelnęs mokytojas ir neva ateistinio darbo aktyvistas, dalyvavęs net konferencijoje Maskvoje, kur buvo mokoma kovoti su religija, palaidotas su kryželiu. Beje, J. Vadeikio „ateizmą“ aš irgi patyriau. Iš jo lūpų nesužinojau, kad Dievo nėra, bet mums, mokiniams, jis išaiškino, kaip apskaičiuoti, kada bus Užgavėnės, Velykos, Sekminės, kodėl Kalėdas švenčiame gruodžio pabaigoje.
Nuo sovietinių marazmų prabėgo daugiau kaip ketvirtis amžiaus. Šiandien pasigendame tautos vienybės. Vis dar tautiečius tebeskirstome į „savus“ ir „parsidavėlius“. Tik kaip juos atskirti? Šiandien „savųjų“ būryje yra prokurorų, teisėjų, tardytojų, sovietmečiu kurpusių politines bylas disidentams. Bet jie laiku spėjo riktelti porą tautiškų frazių ir atsidurti „savųjų“ kompanijoje. O sovietmečiu prie jokios ideologijos rankų neprikišęs žmogelis, kritiškai atsiliepęs apie „užgavėnių“, t. y. kailio vartytojų veiklą arba suabejojęs viena ar kita reforma, tuoj atsidūrė „tautos priešų“ sąraše.
O skirstomės ne tik į „savus“ ir „tautos priešus“. Netgi partijas kuriame ne pagal politines doktrinas, o paisydami tautybės (Lietuvos lenkų rinkimų akcija, Rusų aljansas, tautininkai), pagal spalvą (Žalieji), pagal užimtumą („valstiečiai“, „darbiečiai“, Smulkiųjų ir vidutinių verslininkų sąjunga), netgi iš užguitos mergaitės („Drąsos kelias“) kai kas sugebėjo sukrauti politinį kapitalą.