Dideli mažos pelkės stebuklai

Nijolė PETROŠIŪTĖ

Tytuvėnų bendruomenės pirmininkė Regina Karašauskytė dažnai savo žmones išmone nustebina. O pastarąjį kartą ji, „užsakiusi“ pačią šilčiausią rugsėjo pavakarę, pakvietė maždaug už 7 km nuo Tytuvėnų esantį Kleitiškių kaimą, į Vytauto Mačiūno valdas. Pasivaikščioti, spėriai rudenėjančia gamta pasigrožėti, paklausyti nakvynei parskrendančių gervių klyksmų, elnių baubimo, vilkų lojimo…

Tačiau vos pripėdinę Skogalio kaimą susidūrėme su kliūtimi – kelias užtvertas, apylankos ženklas pastatytas ir dar kaukėtas pareigūnas baltom pirštinėm ir krivūle eismą reguliuoja bei reikalauja eiti į Linos ir Sauliaus Lukošių kiemą. O ten – vaišėmis stalelis padengtas, skogališkiai tautiniais rūbais pasipuošę, muzikantas melodijomis orą virpina… Kokia proga? Sako, jūsų laukėm. Mat seniūno pavaduotoja Lina Lukošienė nugirdo, kad bendruomenė į žygį susiruošė, ir nutarė nustebinti. Nustebinti būtų per menkai pasakyta, likome tiesiog priblokšti, o ir apie Skogalio kaimą, kurį mums labai gražiai pristatė Lina, kai ką naujo sužinojome. Buvo taip gera, kad net išeiti iš kiemo nebesinorėjo…

Nė nepajutome, kaip Vytauto Mačiūno valdas priėjome. O čia prie savos gamybos ežerėlio laužas jau besikūrenąs ir net dviejuose katiluose sriuba kunkuliuoja. Šį procesą, kaip ir visada, kontroliuoja Matviejus Samuchovas su žmona Janina. Pagalvojau, kad be šių žmonių būtų alkanas bendruomenės gyvenimas. Kur tik koks renginys, vis Samuchovai su savo puodais, kurie, manau, drąsiai gali pretenduoti į „Pasaulio puodus“. Kažkaip it stebuklingai ir pavėsinėje stalas suneštinėmis vaišėmis pasidengė.

Vytautas pasakojo, kad jo valdos yra savotiškas safaris. Ganosi stirnikės, elniai, liuoksi kiškiai, net du vilkų jaunikliai dažnai prabindzina, šalimais ilgesingais balsais klykauja gervės. Temstant pas jas ir išsiruošėme į pelkę, nes būtent tuomet jos iš „ganyklų“ sugrįžta nakvynei. Pasakysit, pamanyk tik – gervė… Tikriausiai, ir aš taip būčiau pagalvojusi, jei nebūčiau pamačiusi, kokiais debesimis jos tiesiog sukrinta į pelkę už artimiausių medžių. Nepamainoma mūsų bendruomenės fotografė Bronelė Buchienė vos spėjo spragsėti fotoaparatu. Vis labiau temo, o Vytautas ir jo žmona Vitalija nuolat stabdė mus, atkreipdami dėmesį į baubiančius elnius. Visai kažkur šalimais, tarsi greta būtų. Dabar jų poravimosi metas… Kažkur netoliese suamsėjo šunys. Ne, ne šunys, sakė Vytautas, šunų čia toli aplink nėra, tai – vilkai.

Kai grįžome prie vis dar tebesikūrenančio laužo, prie jo likę kai kurie vaikai skubėjo pasidalinti įspūdžiu – jie irgi girdėjo vilkus: „Iš pradžių jie tik lojo, o paskui pradėjo kniaukti…“. Buvo gardaus juoko. Tik visai be reikalo, nes vaikiukui paprasčiausiai liežuviukas susipainiojo: vietoj „kaukti“ išėjo „kniaukti“. Tad dar viena pamoka iš pelkės – visada gerai įsiklausykime, ką sako vaikai…

Taigi, tik vienos pavakarės neilgas žygis, o įspūdžių – vežimu nepaveši.

Į vieną nuotrauką visų pelkėje surankioti Bronelei nepavyko