Europarlamentaras veiklą biure pakeitė… šakėmis

Alvydas GEŠTAUTAS

                      Rugpjūčio 26 d. Užvenčio seniūnijoje, Palonių kaime gyvenantis ūkininkas Ričardas Petrikas, su sūnumi Ainu valdantis 470 ha žemės, sulaukė įdomaus talkininko. Tą dieną jam padėti ūkio darbuose atvyko Europos parlamento narys Juozas Olekas.

                      Liepos mėnesį Užventyje su J. Oleku susitiko šio krašto gyventojai. R. Petrikas kaip ir kituose susitikimuose su politikais tradiciškai vėl buvo aktyvus. Ričardas pasiūlė J. Olekui ir jo kolegoms pakelti galvas nuo popierių ir iš debesų nusileisti ant žemės bei pajusti, kaip gyvena žmonės, išlaikantys savo šeimas ir dešimtis tūkstančių politikų bei valdininkų. J. Olekas pagal specialybę – chirurgas. Penkiose vyriausybėse dirbo sveikatos apsaugos, o dviejose – krašto apsaugos ministru. Susitikime su užventiškiais neatsitiktinai jis daugiau dėmesio skyrė sveikatos apsaugai ir kritikavo iš šio krašto kilusį sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą. Ir čia Ričardas neiškentė, pasiūlė europarlamentarui iš Briuselio grįžti į Lietuvą ir prisiminti mediko profesiją bei daug ką geriau padaryti už A. Verygą. Šios sueigos pabaigoje J. Olekas priėmė dar vieną R. Petriko iššūkį ir sutiko pas ūkininką vieną dieną padirbėti. R. Petrikas būsimam talkininkui pažadėjo maitinimą bei guminius batus.

                      Olekas rugpjūčio 26-ąją pažadą ištesėjo. R. Petrikas į jo namus atvykusį politiką pirmiausia pavaišino pusryčiais, o po to drauge išvyko į Dvarviečius, kur yra ūkio pagrindinė bazė. Čia europarlamentaras ir darbavosi, taip pat su ūkininku bei „Bičiulio“ redakcijos atstovais diskutavo apie įvairias, pirmiausia – kaimo, aktualijas. J. Olekas Europarlamente dirba Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitete. Be to, dar turi užduočių Sveikatos apsaugos pakomitetyje ir vienoje politikų darbo grupėje, sprendžiančioje Europos Sąjungos gynybos klausimus.

                      – Kartais pagalvoju, kad aš ir mano bendraamžiai esame paskutiniai kaimo mohikanai. Man atrodo, kad kuo toliau, tuo labiau mažiau atsiras norinčių dirbti žemės ūkyje. Ir dabar nusamdyti žmogų problema. Pastaruoju metu man Užimtumo tarnyba atsiuntė septynis neva darbo ieškančius žmones. Nė vienas iš jų nepanoro dirbti, o visi paprašė, kad pasirašyčiau, jog bedarbių pagalba man nereikalinga,– kalbėjo R. Petrikas. – Kiek bebuvo valdžių, visos stengėsi įtikti ne duonos augintojams, verslininkams, o nenorintiems nieko dirbti ir gyventi iš solidžių pašalpų. Mane labai žeidžia Jūsų kolegės Aušros Maldeikienės pasisakymai apie ūkininkus, kuriuos ji vadina turtuoliais, milijonieriais ir t.t. Užtektų dviejų rankų pirštų, kad Lietuvoje suskaičiuotume ūkininkus, išsiverčiančius be paskolų. Visi žino, kad daug kam gali laiku netesėti žodžio, pasiaiškinti, dėl ko taip pasielgei, bet bankui to padaryti negali. Bankininkams nesvarbu, ar ūkininkus ištiko stichinė nelaimė, ar kita bėda, privalai laiku vykdyti įsipareigojimus. Džiaugiesi, galą su galu sudurdamas. Tai ar galima žemdirbį laikyti milijonieriumi?

                      Vėliau ūkininkas J. Olekui sakė, jog nėra miškininkystės specialistas, tačiau, jo nuomone, kai buvo visos Lietuvos urėdijos sujungtos į vieną, padaryta „meškos paslauga“ Lietuvos ekonomikai. Jo manymu, reikėjo miškus, kaip ir žemę, atiduoti į privačias rankas, o ne steigti vieną didelį „kolchozą“.

                      – Vytautui Landsbergiui už kolūkių sugriovimą galima skirti patį aukščiausią apdovanojimą, nors už „Mažeikių naftos“ privatizavimą, švelniausiai kalbant, jis nusipelno kuo didžiausios kritikos. Šiandien kažin ar rasime žmogų, kuris besigaili kolūkinių laikų. Kas nori dirbti įsitikino, kad tik privati nuosavybė yra efektyvi. Mes su sūnumi šiemet auginame 125 ha javų ir prikūlėme vidutiniškai iš vieno hektaro po aštuonias tonas grūdų. Ar kolūkių laikais net derlingiausiose žemėse kas galėjo pasvajoti apie tokį derlių?– toliau savo mintis dėstė Ričardas.

                      Paklausėme J. Oleko, ar jo toks darbinis vizitas pas ūkininką nėra reklaminis šou?

                      – Ne tik tokia talka, tačiau ir bet koks politiko pasisakymas, straipsnis spaudoje, pasiūlytas įstatymo projektas turi reklamos atspalvį. Jei to bijosi, turi nieko nedaryti,– sakė europarlamentaras. – Talka pas Ričardą – ne pirma ir ne paskutinė. Tai mano darbo stilius. Aš noriu pabūti žemdirbio vaidmenyje, pabendrauti su ūkininkais, kad galėčiau Briuselyje ir Strasbūre teikti teisės aktų pasiūlymus, naudingus Lietuvos ūkininkams. Pats gimiau giliame kaime Kasnojarsko krašte, kur iš Suvalkijos buvo ištremti mano tėvai, tarpukario metais turėję 40 ha žemės. Dabar tėvų žemėje jau gyvena ketvirtoji karta. Aš ir šiandien atvykau iš tėviškės, kur turiu 30 ha. Tiesa, 20 ha nuomoju, o likusioje žemėje auga miškas, yra sodas, daržai, veja ir t.t.

                      Mūsų žemdirbiai nuo pat Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą nepatenkinti dėl mažų išmokų, kurios nesiekia nė šios organizacijos vidurkio.

                      – Jau parengtas 2021-2027 m. Europos Sąjungos biudžeto projektas. Pagal jį išmokos Lietuvos, Latvijos ir Estijos ūkininkams turi priartėti prie europinio vidurkio. Rugsėjo mėnesį prasidės plenariniai posėdžiai ir mes, Lietuvos atstovai, stengsimės, kad tai, kas numatyta projekte, liktų dokumente. Žinoma, bandysime įtikinti kolegas, kad išmokos suma dar padidėtų,– sakė europarlamentaras. – Dėl nepakankamų išmokų pirmiausia atsakomybę turi prisiimti tuometinis euroderybininkas Petras Auštrevičius, tais laikais ministrais dirbę politikai. Be to, Europos Sąjunga, apskaičiuodama išmokas, atsižvelgė į tai, kad mūsų žemės ūkio BVP, žemės kaina ir darbo užmokestis šiame sektoriuje yra gerokai mažesni nei kitose Bendrijos šalyse. Panašiai yra ir su mokslo programomis, finansuojamomis iš europinių fondų. Jų finansavimas menkas dėl to, kad Lietuvos mokslininkų atlyginimai nedideli.