Greitoji pagalba skuba ne į visus iškvietimus

Ona PETRAVIČIENĖ

Žmogus laimingas, kol sveikas. Tačiau susirgus ne kiekvienas iš mūsų turėtume pasikliauti šiandienine medicina, kuri po įvairiausių reformų ir pertvarkų, atrodo, tik tolsta nuo mūsų…

Nors ligoninė pro langą matosi…

Į mūsų redakciją kreipėsi Kelmės miesto gyventoja Alvina S. Moteris sakė, kad sausio 30 d. rytą susirgus jos mamai, gyvenančiai viename Kelmės miesto Raseinių gatvės daugiabučių, telefono numeriu 033 apie tai buvo pranešta 9.34 val. 1936 metais gimusi Alvinos mama gyvena ne kokiame užkampyje, o pačiame miesto centre, vos per porą gatvių nuo ligoninės ir atstumas iki jos tėra tik apie kilometrą, tad ligonės artimieji tikėjosi greitos medikų pagalbos. Tačiau laukimas užtruko. Manydami, kad laukimas užsitęsė pernelyg ilgai, artimieji dar porą kartų pakartotinai skambino tuo pačiu numeriu, kol laikrodžio rodyklei parodžius 10.18 val., medikų brigada pagaliau pravėrė sunegalavusios senjoros buto duris.

– Atvykę medikai profesionaliai suteikė pagalbą, nuvežė į Kelmės ligoninės priimamąjį skyrių. Ačiū jiems. Bet šis vėlavimas nebuvo pirmas. Panašiai nutiko ir sausio ketvirtąją, kai 12.04 val. iškvietus pagalbą sergančiai mamai, greitoji irgi ilgai neatvyko. Tuokart teko prašytis kaimynų pagalbos, nes medikų brigada atvažiavo tik po pusantros valandos,– prisiminė Alvina.

Per mėnesį du kartus su ta pačia problema susidūrusi senjoros dukra sakė nerimaujanti ne vien dėl savo mamos gyvybės. Juk senstančiame mūsų rajone garbaus amžiaus žmonių netrūksta ir dauguma jų gyvena ne Kelmės mieste, o toli nuo jos. Susidūrusi su tokia problema ir suabejojusi greitosios pagalbos paslaugų kokybe, Alvina kreipėsi ne tik į redakciją, bet ir į rajono savivaldybės merą Vaclovą Andrulį.

Kaltinimai – ne tuo adresu

VšĮ Kelmės rajono pirminės sveikatos priežiūros centro (toliau – PSPC) vadovė Vaiva Krasauskaitė sakė, kad nuo 2012 metų mūsų rajono greitoji medicinos pagalba (sutrumpintai – GMP), kaip ir kitų savivaldybių, nebeturi dispečerinių. Paskambinus telefono numeriu 033 ar 112 į Bendrąjį pagalbos centrą, visi skambučiai peradresuojami Šiaulių greitosios medicinos pagalbos stoties dispečerinei.

– Kai ligonis ar jo artimieji paskambina ir prašo medikų pagalbos, mes negirdime telefono skambučio, nežinome, kas skambino, dėl ko ar kada kvietė. Mes nepasiskiriame tų iškvietimų sau, nes tai nėra nei mūsų valioje, nei mūsų galioje. Tai yra dispečerinės  ir Bendrosios pagalbos centro darbas. Čia dirbantys specialistai apklausos būdu įvertina ligonio būklę, ir jei tų iškvietimų yra daug, juos suskirsto į skubius ir atidedamus,– aiškino V. Krasauskaitė.

Kelmės rajono PSPC centro vadovė išvardijo, kas priskiriama prie skubių iškvietimų. Tai – nelaimingi atsitikimai ir ūmūs susirgimai; kai pervežant pacientus reikia teikti būtinąją medikų pagalbą; kuomet reikia nustatyti gimimo ir mirties faktą. Į šį sąrašą neįtraukti įvairūs lėtiniai susirgimai, kurie, medikų manymu, nėra pavojingi gyvybei. Ir jei per parą iškvietimų padaugėja, atsižvelgdami į telefonu gautą informaciją apie paciento sveikatos būklę, dispečeriai patys nusprendžia, kuriuo atveju ir kur pirma siųsti greitąją, o kam – atidėti. Kalbėdama apie konkretų atvejį, V. Krasauskaitė sakė, kad sausio ketvirtąją buvo 29, o sausio 30 d. – 20 iškvietimų. Abiem atvejais daug iškvietimų buvo priskirta prie atidedamų. Kai vietos medikų brigada iš Šiaulių dispečerinės gavo pranešimą apie viename iš Raseinių gatvės daugiabučių jų pagalbos laukiančią senjorą, tą pačią minutę išvyko pas pacientę…

Kalbėdama apie panašius įvykius, V. Krasauskaitė prisiminė ir kiek anksčiau toje pačioje Kelmėje buvusį atvejį, kai į šalia ligoninės esančią gatvę GMP pas ligonį „vyko“ visą valandą. Komentuodama, kodėl du kelmiškės pacientės iškvietimus dispečerinė priskyrė ne prie skubių, o prie atidėtų, gydytoja sakė, kad iškvietime yra pažymėta, jog 82 metų moteris blogai jaučiasi, negaluoja. Senjora buvo atvežta į Priėmimo skyrių, pacientei buvo rastas padidėjęs kraujo spaudimas, o suteikus pirmąją pagalbą, Alvinos mama pati nuėjo pas šeimos gydytoją…

Pagal sudarytus normatyvus skubiam iškvietimui mieste yra skirta 15 min., o kaime – 25 min. Nors atokių vienkiemių gyventojai kartais būna pasiekiami tik pasitelkus ugniagesius gelbėtojus ar vietos ūkininkų techniką, skubiam aptarnavimui skirtą laiką medikų brigadoms pavyksta įvykdyti 77-80 proc. O atidėtiems iškvietimams laikas nėra nustatytas.

Kalbėdama apie medikų turimas transporto priemones, gydytoja V. Krasauskaitė sakė, kad vienas greitosios pagalbos automobilis pirktas už ministerijos lėšas, o kitas – už pačių sutaupytus pinigus. Kadangi greitoji dėl techninių kliūčių negali vėluoti į iškvietimus, tai turėtą seną automobilį pakeitė nauju, nors tai PSPC kainavo 70 tūkst. eurų. Dabar du automobiliai su specialia medicinos įranga kasdien zuja po rajoną, o į dispečerių perduotus iškvietimus vairuotojai dažnai važiuoja, tarp iškvietimų net nespėję išlipti iš automobilio.

– Kiek turėti greitųjų, ne mes sprendžiame. Pagal rajone esančių gyventojų skaičių ir greitosios pagalbos poreikių teikimą bei mastą, mes galime turėti mažiau nei dvi brigadas. Galėtume turėti ir daugiau automobilių su aptarnaujančiu personalu, tik kaip juos išlaikytume, jei apmokėjimas skiriamas tik už du per parą dirbančius automobilius? Ir to skaičiaus turėtų pakakti, jei nebūtų iškvietimų, nepriklausančių greitajai,– sakė gydytoja.

Tikisi pagalbos iš šalies

Kelmės rajono PSPC vadovė sako, kad gyventi yra kiekvieno žmogaus prigimtinė teisė. V. Krasauskaitės nuomone, nebūtų teisinga, kad, teikiant medikų pagalbą, nebūtų atsižvelgiama į jos svarbą.

– Suprantu, kad kiekvieno marškiniai arčiausiai kūno. Be to, ir pacientui iki ligoninės nuvažiuoti mūsų automobiliu kur kas saugiau, nei su kita transporto priemone. Bet greitoji nėra skirta aptarnavimui. Taip mes tik galime atimti kitų pacientų teisę į tolesnį gyvenimą. Juk kiekvienas galime atsidurti tokioje būsenoje, kuomet brangi kiekviena minutė. Žiūrint iš tokių pacientų pozicijos ar būtų teisinga nesuteikti jiems skubios pagalbos? Ir pagal teisės aktus greitosios pagalbos atvažiavimas pas tokį ligonį yra dispečerinės ir mūsų prioritetas.  Jei atvežimo paslauga būtų mokama, galėtume suformuoti kitą budinčią brigadą ir, neliesdami Ligonių kasų pinigų, spręsti atvykimo pas medikus klausimą. Tuomet vienos greitosios ir toliau važinėtų pagal dispečerinės nurodymus, o kitos lauktų išankstinių iškvietimų pas šeimos medikus, kitus specialistus,– teigė PSPC vadovė.

Kol tokios paslaugos minėtasis centras neteikia, V. Krasauskaitė sako, kad senėjančios visuomenės problema jiems jau tapo nebe teorine. Yra tokių pacientų, kurie kiekvienais metais guli kokiame nors ligoninės skyriuje, todėl, atėjus laikui, skambina telefonu ir kviečiasi greitąją. Yra ir tokių ligonių, kuriems užtenka medikų brigados atvykimo, todėl dažnai atsisako vykti į polikliniką, kur jiems būtų atlikti reikalingi tyrimai. Vadovė mano, kad į tokias bėdas reiktų žiūrėti objektyviau. Didesnį dėmesį vyresnio amžiaus žmonėms privalo skirti jų artimieji, socialiniai darbuotojai. Arčiausiai ligonio esantys žmonės turėtų pasirūpinti, kad sveikatos problemų turintys asmenys reguliariai lankytųsi pas šeimos gydytojus, vartotų jiems skirtus vaistus. Tais, kurie yra vieniši ir turi rimtų sveikatos problemų, turėtų pasirūpinti socialiniai darbuotojai. Jei pacientui skirta nuolatinė slauga ir jis neguli skyriuje, į namus ateina šeimos gydytoja ir slaugytoja. Anksčiau slaugytojoms pas tokį ligonį buvo privaloma per metus apsilankyti 20 kartų, o nuo šių metų pradžios apsilankymų skaičius padidintas iki 24, arba po 2 kartus per mėnesį. Apsilankiusi slaugytoja ne tik pasidomės kliento sveikata, pasirūpins vaistais, bet ir perriš žaizdas, pamatuos kraujo spaudimą, suleis vaistų. Bet šios paslaugos yra mokamos.

– Ne greitosios medikų darbas nuvykus pas pacientą matuoti jo temperatūrą ir raminti jį todėl, kad žmogų slegia vienatvė. Tam yra sukurta psichologinė tarnyba „Sidabrinė linija“, kuriai paskambinęs nemokamai gali kalbėtis ir visą valandą,– atsisveikinant sakė Kelmės rajono PSPC vadovė.

Ką paliekame užribyje?

Rajono savivaldybės meras V. Andrulis sakė, kad pirmąjį signalą dėl neįprastai ilgai pas ligonius vykstančių medikų išgirdęs šių metų pradžioje Tytuvėnuose per tarybos narių susitikimą su vietos gyventojais. Kai sausio 31 d. mero kabinete apsilankė Alvina S. ir parašė raštą dėl nesavalaikės medikų pagalbos suteikimo, rajono savivaldybės gydytojai Indrei Skirmantaitei buvo duotas nurodymas atlikti išsamią Kelmės rajono GMP centro darbo analizę.

– Negali žmogus valandą laukti medikų pagalbos. Ir tokie atvejai neturi kartotis. Greitųjų gal ir netrūksta, bet jei jos kviečiamos ten, kur neturėtų būti kviečiamos, gal čia problema? Gal gyventojai tikrai eina lengviausiu keliu ir GMP kviečiasi pamatuoti kraujo spaudimą? Tam tikslui dabar GMP centre ir atliekamas tyrimas,– sakė meras.

Šaukėnų seniūnijos seniūnas Algimantas Šukys sakė, kad pirmiausia reiktų atsižvelgti ir į tai, kokie žmonės liko gyventi kaimuose. Tai buvę kolūkio mechanizatoriai, melžėjos, lauko darbininkai, namų šeimininkės, kurių daugumas negali pasigirti didelėmis pensijomis. Dažno vaikai gyvena atskirai, o neturtingiems senoliams nėra pinigų prašytis socialinių paslaugų. Gerai, kad dar Šaukėnuose yra veikianti ambulatorija, į kurią kasdien kreipiasi nemažai pacientų. Tačiau, pasak jo, belsdamiesi į artimųjų, socialinių darbuotojų širdis, ir patys medikai turėtų atsakingiau pažiūrėti į savo darbą. A. Šukys pasakojo, kad seniūnija ne kartą gavo pranešimus iš Šiaulių ligoninių apie išrašomus vienišus seniūnijos gyventojus, juos į namus yra parvežę seniūnijos transportu. O kai praėjusių metų lapkričio pabaigoje GMP į Priėmimo skyrių atvežė sergantį nė keturiasdešimties metų neturintį jų seniūnijos gyventoją ir suteikę pagalbą tą pačią dieną ligonį išleido namo, Kelmės rajono medikai nepranešė apie tai seniūnijai. Žmogus ėjo pėsčias, bet taip ir nepasiekė namų, nes pavargusį vyro kūną įtraukė nepažįstama pelkė.

Rajono savivaldybės gydytoja I. Skirmantaitė sakė jokio skundo dėl to negavusi. O žmogaus nebėra. Ir kalti dėl to nenubausti…