Gyvenimas su melodramos akimirkomis

Aktyviau besidomintys rajono gyvenimu žino Maneikių kaime gyvenančius ir ūkininkaujančius Olgą ir Albertą Brazus. Ypač daug kur pastebimas Albertas. Jis su žmona Olga ir sūnumi Artiomu turi ne tik vieną stambiausių gyvulininkystės ūkių rajone, bet yra aktyvus ir viešame gyvenime. Kovo 5 d. ketvirtą kartą išrinktas į mūsų rajono savivaldybės Tarybą, yra rajono verslininkų asociacijos, Ūkininkų sąjungos bei Kelmės Rotary klubo narys, buvęs jo prezidentas. A. Brazas jau ne vienerius metus patenka į 200 turtingiausių Lietuvos politikų sąrašą. Tačiau kelias iki to buvo ilgas ir sunkus. Prasidėjęs nuo gyvenimo kareiviškoje palapinėje…

Vingiuotas kelias į Lietuvą

Alberto tėtis Zenonas, beje, prieš dešimtmetį iškeliavęs Amžinybėn, jaunystėje baigė tuometinį Gruzdžių žemės ūkio technikumą, įgijo veterinarijos felčerio specialybę. Po mokslų buvo pašauktas į tarnybą sovietinėje armijoje. Tarnavo Rusijoje netoli Saratovo. Tuo metu ten karinę tarnybą atliko 18 lietuvių. Tautiečių būryje buvo ir žinomas mūsų rajono kultūros darbuotojas Algis Krutkevičius. Taip gyvenimas susiklostė, kad Zenonas susipažino su rusaite Tatjana ir tuoj po tarnybos sukūrė šeimą bei atvyko į Lietuvą. Čia susilaukė vyriausiojo sūnaus Vitalijaus ir netrukus vėl išvyko į Saratovo kraštą. Ten gimė ir Albertas. Paskui vėl grįžo į Lietuvą ir šeima susilaukė dukros Valentinos – tą kartą Lietuvoje gyvenome puspenktų metų. Pakeitėme ne vieną gyvenamąją vietą. Gyvenome Šaukėnuose, Pašiaušėje, Budraičiuose, kituose Šiaulių regiono rajonuose. Ten, kur tėvo mokslo draugai tapdavo kolūkio pirmininkais, į tą ūkį ir kviesdavo tėvuką dirbti,– pasakoja Albertas. – Namuose bendravome rusiškai, o su bendraamžiais kieme žaisdami kalbėdavome lietuviškai.

Po to Brazų šeima vėl išvyko į Saratovą. Tėvas dirbo pagal specialybę veterinarijos felčeriu, mama pramonės įmonėse – laborante. Kartą paaiškėjo, kad Zenonas jau daugiau kaip dešimtmetį nebuvo kariniuose mokymuose. Pasiūlė jam vykti į Mongoliją. Tačiau nuo tarnybos šioje šalyje išsisuko. Vietiniame kariniame komisariate pasiūlė tarnauti tuometinėje Vokietijos demokratinėje respublikoje. Zenonas sutiko. Albertui tada buvo tik dešimt metų. Rytų Vokietijoje Brazai gyveno šešerius metus. Pakeitė ten tris gyvenamąsias vietas, bet visos jos buvo tarp Drezdeno ir Leipcigo. Paauglys Albertas matė visas svarbiausias to meto permainas Vokietijoje: Berlyno sienos griuvimą, šalies suvienijimą, pinigų reformą, nes iš karto rytinėje Vokietijoje cirkuliavo Demokratinės respublikos, o vėliau jau Vakarų Vokietijos markės.

– Gyvenome savotiškame kariniame miestelyje, mokiausi rusakalbėje mokykloje, viename suole sėdėjau su būsima žmona Olga,– prisimena Albertas.

– Kiek mes ten viename suole sėdėjome, tu dažniau kampe per pamokas stovėdavai,– juokaudama į pokalbį įsiterpė Olga.

– Nieko nepadarysi, kai stovi, daugiau matai, nei kaisėdi,– juokiasi Albertas. – Buvau judrus, su klasės draugais per pamokas užsiimdavau pašaliniais dalykais, todėl mane vis kviesdavo prie lentos.

1992 m. Rusijos kariuomenė buvo išvesta iš Vokietijos. Brazų šeima jau gerokai anksčiau buvo apsisprendusi grįžti į Lietuvą.

Pasak Alberto, tėvas visą laiką domėjosi įvykiais Lietuvoje, Sąjūdžio veikla, Nepriklausomybės atkūrimu.

– Kalbos, pasiekusios mus apie Lietuvą, džiugino, viliojo laisvas gyvenimas, nuosavybės grąžinimas,– prisimena A. Brazas.

– Tada buvo įvairiausių kuriozų. Kilo ūmus apendicito priepuolis. Dėdė nuvežė į Kelmės ligoninę. Lietuviškai dar nekalbėjau, tik suprasdavau pavienių lietuviškų žodžių reikšmes. Chirurgas paklausė dėdės, kur gyvenu. Šis atsakė: „Laukuose, oi, atsiprašau, palapinėje…“. Tais laikais buvo lietuviški pinigai vadinami „vagnorėliais“, o Lietuvoje daugelis prekių buvo skirstomos. Nežinau, kaip, bet tėvas per susivienijimą (Agropramoninis gamybinis technikos susivienijimas – aut. pastaba) gavo paskyrą už tuos lietuviškus „žvėriukus“ nusipirkti statybai reikalingų medžiagų. Nuvažiavome į Pavydus parsivežti medžiagų, o ten mums ir pasakė: „Turime svarbesnių klientų, gyvenančių po atviru dangum, tokiems reikia padėti. O jūs čia veržiatės“. Paaiškinome, kad mes ir esame tie, kurie po atviru dangumi gyvename. Viskas tuomet išsisprendė mūsų naudai ir namo grįžome laimingi,– prisimena Albertas.

Ūkininkavimas prasidėjo nuo parduoto „Mercedeso“

Brazai kūrėsi Zenono gimtajame Nirplių kaime. Čia Zenonas atgavo beveik 22 hektarus savo tėvų žemės. Tačiau gyventi nebuvo kur. Bet jau buvo įpusėjąs pavasaris. Tad apsigyveno palapinėje. Tėvai pardavė automobilį „Mercedes“ ir už gautus pinigus apsėjo laukus, nusipirko dalį statybos medžiagų ir dvi karves. Vėliau Albertas pardavė savo muzikos centrą ir šeima nusipirko trečią karvę.

Per vasarą gyvenamąsias patalpas įsirengė buvusio kolūkio fermoje. Palaipsniui ūkyje daugėjo gyvulių, šeima ėmė paskolas, pirko techniką, žemę. Valentina, Vitalijus, Albertas tapo pilnamečiai ir įregistravo savo savarankiškus ūkius. Bet keliolika metų dirbo bendrai. Tik prieš kelerius metus Valentina ir Vitalijus nutarė verstis augalininkyste, o Albertui paliko visi gyvuliai. Dabar jo fermoje yra apie 300 galvijų, iš kurių apie 160-170 melžiamų karvių, turi dar ir 300 ha žemės.

– Verslumo mokytoju Lietuvoje vadinu buvusį Kelmės pieninės direktorių Svajūną Sipavičių. Jis mane padrąsindavo, suteikė bendravimo su bankais žinių pagrindų. Jis man yra sakęs, kad išbandė daug verslo sričių, tačiau pienininkystė pati įdomiausia, nes kartais šioje srityje kasdien situacija keičiasi ir turi priimti vis kitokius sprendimus,– prisimena tuos laikus A. Brazas.

Greitai atsinaujino ir lietuvių kalbos žinios. Pasak Alberto, dar kai vaikystėje gyveno Lietuvoje, jam įstrigo kai kurios lietuviškos dainos. Gyvendamas Rusijoje, jas dainuodavo, nors vertimo nežinojo. Tiesa, pavienių žodžių reikšmes suprato, nes dažną vasarą atvykdavo į Maironius atostogauti pas senelius.

Jau būdamas 26-erių Kelmėje baigė vakarinę mokyklą. Tiesa, vieną klasę peršoko, nes Vokietijoje buvo baigęs 10 klasių, o Kelmėje iškart tapo dvyliktokų. Nenuostabu, kad geriausiai išlaikė rusų kalbos egzaminą, gavęs 99 balų įvertinimą.

Po to Šiaulių universitete baigė ekonomikos bakalauro ir viešo administravimo magistro studijas.

O. ir A. Brazų veikla peržengia tradicinį ūkininko ūkį. Šiandien Lietuvos žemdirbiai išgyvena pieno kainų krizę. Brazus ji palietė mažiau. Albertas buvo tarp pirmųjų kooperatyvo Pienas LT steigėjų. Jį ne kartą rinko į šio kooperatyvo valdymo organus. Ūkininkas tokio pasirinkimo nesigaili, nes kooperatyvas pats pieną superka ir jį perdirba. Jo produkcijos Lietuvos parduotuvėse beveik nepamatysi, nes ją eksportuoja į 40 šalių. Be to, kooperatyvas ūkininkams padeda apsirūpinti sėkla, chemikalais, trąšomis, pašarų papildais ir t.t.

A. Brazas su bendraminčiais prieš keliolika metų įsteigė kooperatyvą „Kelmės agroservisas“. Jį steigė tam, kad galėtų pigiau įsigyti ūkininkavimui reikalingos technikos, atsarginių dalių, trąšų, chemikalų. Tačiau kiti pajininkai dėl įvairių priežasčių iš šios veiklos pasitraukė. Albertas liko vienas, bet kooperatyvo nelikvidavo. Dabar jame dirba buhalterės, padedančios ūkininkams, įmonėms tvarkyti finansinius reikalus. Iš viso ūkyje ir kooperatyve dirba trylika žmonių.

– Rajone jau yra trys pienininkystės ūkiai, kuriuose įdiegti robotai. Apie tai mąstome ir mes. Šiaip robotai iki minimumo sumažina darbininkų poreikį. Bet mes mąstome ir apie robotus, ir apie ūkio plėtimą, nes norime išsaugoti darbo vietas,– apie perspektyvas kalba Albertas.

Politika – tik pomėgis

Nors Albertas jau dvylika metų dirba mūsų rajono savivaldybės Taryboje, tačiau sako, kad jam politika – pomėgis, o ne tikslas užsidirbti.

– Man malonu, jei su komanda gali žmonėms padaryti ką nors gero, – kalba A. Brazas. – Tiesa, metus dirbau vicemeru, bet neetatiniu. Nesiveržiau į šias pareigas, tačiau norėjau, kad pavyktų išsaugoti toje kadencijoje pasirašytą valdančiosios koalicijos sutartį. Tada mes, „valstiečiai“ su socialdemokratais, buvome valdančioje daugumoje. Mums, „valstiečiams“, buvo patikėtas mero pavaduotojo postas. Į jį delegavome Izidorių Šimkų. Tačiau po dviejų metų jis susirgo. Mano bendrapartiečiai, kuriems didelį spaudimą darė tuometinis Seimo narys Juozas Rimkus, norėjo, kad vicemeru taptų Izidorių pakeitęs ir iki tol net Tarybos nariu nebuvęs žmogus. Bet tuometinis meras ir socialdemokratai su tuo nesutiko. Galiausiai taip susiklostė, kad aš, gerbdamas sutartį, sutikau visuomeniniais pagrindais dirbti mero pavaduotoju. Kiti mane vadino „valstiečių“ išdaviku. Ne, neišdaviau aš „valstiečių“, o paprasčiausiai pasipriešinau J. Rimkaus spaudimui.

Beje, A. Brazas yra kandidatavęs ir „valstiečių“ sąraše į Seimą, kuomet šiai partijai vadovavo pirmoji atkurtos Lietuvos premjerė Kazimira Prunskienė. Tiesa, kandidatavo ne vienmandatėje, o daugiamandatėje apygardoje, t.y. buvo įrašytas partijos sąraše.

Albertas pasižymi komunikabilumu, lengvai užmezga pokalbį su pirmą kartą matomu žmogumi. Tai jam pravertė, kai keliolika metų vadovavo Maironių kaimo bendruomenei, kai buvo Rotary klubo prezidentu.

– Visuomeninė veikla, jei nori joje pasiekti rezultatų, nepigiai kainuoja. Pastebiu vieną tendenciją – visuomenininkais labiau nori būti žmonės, kuriems ir taip nelengva galą su galu sudurti, o dažnas, turintis pinigų, šykšti jų paaukoti. Bet tai laikau mūsų pilietiniu nebrandumu. Tikiuosi, tapsime brandesni ir suvoksime, kad be socialinio solidarumo gyventi negali,– teigia Albertas.

Meilė – verta melodramos

Minėjome, kad Albertas su savo būsima žmona Olga mokykloje buvo bendrasuoliai. Olgos gimtinė – Pietų Sachalinas. Jos tėvas – kariškis, todėl ir gyveno ne vienoje tuometinės Sovietų sąjungos vietovėje. Taip nutiko, kad Olgos tėvukas buvo pasiųstas tarnauti į sovietinės kariuomenės dalinius dislokuotus Rytų Vokietijoje. Ten ir susipažino su Albertu. Tačiau 1992 metais, kai Rusijos kariuomenė paliko jau suvienytą Vokietiją, Alberto ir Olgos keliai išsiskyrė. Olgos šeima apsigyveno Rusijos Vologdos mieste. Ji Vologdos universitete baigė anglų ir vokiečių filologijos bei socialinės darbuotojos studijas. Dirbo mokytoja, sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus Artiomo. Tačiau gyvenimas šeimoje nesusiklostė.

Albertas, kai atėjo socialinių tinklų era, per juos atnaujino pažintį pirmiausia su Olgos seserimi. Po to pradėjo bendrauti ir su Olga. Po kelių pokalbių telefonu Albertas pakvietė Olgą su sūnumi atvykti į Kelmę. Tai ir įvyko prieš dvylika metų. Jiedu sukūrė šeimą.

Olga į Lietuvą atvyko pirmą kartą ir, žinoma, nemokėdama nė vieno lietuviško žodžio. Bet greitai pramoko lietuviškai. Iš pradžių dirbo Alberto ūkyje, po to vertėja. Daugiausia vertė įvairiausius dokumentus. Vėliau vėl grįžo dirbti į vyro ūkį, kurio fermoje darbuojasi iki šiol.

Olgai nepatiko gyvenimas daugiabučiame Kelmės name. Jai trūko erdvės, norėjo puoselėti savo sodybą. Tad su Albertu sutarė ir nusipirko erdvę sodybą Maneikių kaime, kurioje ir dabar gyvena. Pasak Alberto, Maneikiai jau 21-oji jo gyvenamoji vieta.

Artiomas labai greitai išmoko lietuvių kalbą. Ja kalba beveik be akcento. Baigė Tytuvėnų gimnaziją, dalyvavo mūsų rajono savivaldybės Jaunimo reikalų tarybos veikloje, buvo pajėgus imtynininkas. Dabar studijuoja Stulginskio universitete ir dirba ūkyje.

S. Maziliausko nuotrauka