„Gyvenimo kokybę lemia fizinės ir dvasinės sveikatos darna“, – teigė medikas ir diplomatas A. Vinkus

Alvydas GEŠTAUTAS

Vienetais galima skaičiuoti tokius Lietuvos šviesuolius kaip Antanas Vinkus. Jis dirbo gydytoju, du kartus buvo Lietuvos sveikatos apsaugos ministru, vadovavo pagrindinėms šalies gydymo įstaigoms – Vilniaus Santariškių ir Kauno klinikoms. Turi Nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus vardą. A. Vinkus vadovavo Lietuvos ambasadoms Estijoje, Latvijoje, Rusijos Federacijoje. Dirbo Neringos meru, o dabar yra ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus patarėju sveikatos apsaugos klausimais. Su A. Vinkumi „Bičiulio“ žurnalistas kalbėjosi, kai jis dalyvavo tradicinėje, jau penkioliktąjį kartą vykusioje mūsų rajono Bendruomenės sveikatos tarybos organizuotoje konferencijoje.

– Jūsų oficialias pareigas, postus žino kiekvienas daugiau ar mažiau išprusęs žmogus. Bet Jūsų pirmoji karjeros stotelė buvo Kunigų seminarijoje.

– Vienuolika metų bažnyčioje buvau vyriausiuoju mistrantu, t.y. „klapčiuku“. Kasryt keldavausi šeštą valandą ir skubėdavau bažnyčion.

Kai Kretingoje baigiau vidurinę mokyklą, įstojau į Kauno kunigų seminariją. Bet tą dieną, kai su seminarijos atstovais derinome mokymosi klausimus, gavau šaukimą tarnauti sovietiniame Šiaurės povandeniniame laivyne. Tokios tarnybos nenorėjau. Dar buvo galimybė laikyti stojamuosius egzaminus į Kauno medicinos institutą. Įstojau. Ten buvo karinė katedra. Po medicinos studijų liko noras mokytis Kunigų seminarijoje. Bet mūsų šeima gyveno vargingai, šeimoje buvome dešimt vaikų, reikėjo prisidėti prie jos išlaikymo. Bet ir tada noras būti kunigu neišblėso. Tik vėliau susimąsčiau: gal ir gyvenimas šeimoje yra tarnavimas Dievui?

– Koks dabar Jūsų santykis su Bažnyčia? Juk vėliau, matyt, dėl užimamų pareigų turėjote būti komjaunuoliu, komunistu. Galiausia ultradešinieji viešai deklaruoja, kad kairieji – bedieviai. Jūs – socialdemokratas. Ar iki šiol neatsisakėte krikščioniškų tradicijų, vertybių?

– Taip, esu kairysis, bet ne ultra. Ir dabar einu su Bažnyčia, esu tikintis. Bet ne davatka. Manau, kad krikščioniškos vertybės yra labiausiai bendražmogiškos.

– Skaičiau nemažai Jūsų interviu, paties parašytų straipsnių medicinos tema. Jūs neakcentuojate medicinos technologijų svarbos, nesiūlote kada ir kokiu atveju praryti vieną ar kitą piliulę. Tačiau visada pabrėžiate kūno ir sielos darnos svarbą.

– Vaiko asmenybės formavimas prasideda dar motinos įsčiose. Nuo būsimos mamos elgesio, gyvenimo būdo priklauso ir kūdikio ateitis. Daug lemia ir mūsų gyvenimo būdas. Jo tradicijos formuojasi dar šeimoje. Liūdna, kai jauni žmonės panyra į girtuokliavimo, narkomanijos liūną. Tada prasideda asmenybės degradacija. Kenkiame sau, kai nesitvardome, neišlaikome emocinės pusiausvyros. Jos neišlaikome tada, kai ieškome kitų klaidų, bet nepasižiūrime patys į save. Dažnai dėl kylančių konfliktų, varančių mus ir šalia esančius į infarktą, insultą, kaltiname kitus. Bet pirmiausia būkime patys savikritiški. Pagalvokime, ar visada buvome nuoširdūs kitam šeimos nariui, kaimynui, bendradarbiui. Žinoma, gal mums artimas žmogus suklupo pats. Bet, jei laiku padėsim jam pakilti, intrigos baigsis.

Nesuprantu, kodėl kiti, sutikę pažįstamą, nenori paduoti rankos, pabučiuoti į žanduką. Tokie dalykai tik artina žmones, padeda išvengti nesusikalbėjimo, streso.

– Akcentuojate dvasinės pusiausvyros svarbą. Kokie veiksniai ardo tokią pusiausvyrą?

– Neapykanta ir pyktis. Todėl dar kartą pasikartosiu, kad pirmiausia būkime savikritiški. Pasirūpinkime savo kūno ir sielos harmonija. Nebūkime teisėjais. Jei vieno parašyti ar padaryti darbai nepatinka man, negalvokime, kad visa tai nepatiks ir kitiems.

– Ką turime priešpastatyti neapykantai ir pykčiui?

– Toleranciją ir kantrybę. Bet šį atsakymą noriu išplėtoti bei pažymėti tris svarbius dalykus, skatinančius toleranciją bei kantrybę. Gėrį – žmogaus sielą. Teisingumą – žmogaus protą. Meilę – žmogaus širdį.

Žinoma, šalia tolerancijos, meilės turi būti altruizmas, užuojauta, geraširdiškumas.

– Ne kartą esate pabrėžęs, kad mūsų fizinė ir dvasinė sveikata priklauso nuo laimės. Kaip apibūdintumėte laimę?

– Nebūsiu originalus, nes geriau laimės termino už a.a. monsinjorą Kazimierą Vasiliauską neapibūdinsiu. Kai monsinjoro paklausė, kada jis pasijaučia laimingas, K. Vasiliauskas atsakė: kai ištiesia pagalbos ranką parklupusiam, gali nuo skruosto nušluostyti ašarą nusivylusiam. Mes, medikai, kasdien susiduriame ir su parklupusiais, ir su nusivylusiais.

– Jūsų sūnus Mindaugas – žurnalistas ir politologas. Bet priešingai nei Jūs, įvardijantis save kairiuoju, sūnaus tekstuose dominuoja dešiniosios pažiūros. Ar sutariate?

– Lietuva – demokratinė šalis, partijos turi teisę egzistuoti. Bet aš nesu ultrakairysis, o sūnus Mindaugas nėra ultradešinysis. Apskritai, pastebiu, kad jaunimas labiau žavisi dešiniąja tiesa: vieni konservatyvumo, kiti – liberalizmo ideologija. Juk liberalizmas akcentuoja veržlumą, iniciatyvą. Jaunimą tai žavi.

– Ar pagal vertybių skalę matote skirtumą tarp Lietuvoje dominuojančių ideologijų?

– Nematau, nes visos ideologijos pirmiausia akcentuoja krikščioniškas vertybes. Žmones žavi ne žinomų veikėjų politinės pažiūros, o jų nuopelnai šeimai, kaimynams, savo kraštui, Lietuvai. Tikiuosi, kad ateis diena, kai mūsų tauta balsuos ne už partijas, bet asmenybes.

– Kartais iš politikų lūpų nuskamba mintis, kad dešinieji ir kairieji nevienodai myli tėvynę. Už nemeilę gimtajam kraštui dažnai replikos nutaikytos į kairiųjų pusę.

– Būnu šokiruotas, kai išgirstu tribūnoje oratorių, rėkiantį, jog šis myli Lietuvą. Bet tai joks nuopelnas, o pareiga. Kaip nuopelnus Lietuvai galime įvardinti darbą jos gerovei, t.y. žmonės apie nuopelnus gimtajam kraštui, privalo ne kalbėti, o jų siekti. Mano supratimu, nuopelnas yra tada, kai tu savo idėjomis, išradimais prisidėjai prie Karaliaus Mindaugo sukurtos, o šiais laikais atkurtos Lietuvos klestėjimo. Tarnavimas Lietuvai, tai kažko parvežimas ar paskatinimas į ją investuoti. Nesupraskite šio pasakymo tiesmukiškai. Aš viso to netapatinu su modernių traktorių ar staklių atvežimu. Tai gali būti ir mokslo idėjų pritaikymas, specialistų pakvietimas į mūsų valstybę. Prie mylinčių Lietuvą priskiriu žmones ne emigruojančius su savomis idėjomis į svečius kraštus, o savo pasiekimus investuojančius į krašto klestėjimą.

Kai dirbau Rusijoje vienas ultrakairysis man replikavo: „Kas ta mažutė Lietuva! Ji neturi įtakos pasaulio politikai.“. Aš rusų radikalui atsakiau jo tautiečio diplomato žodžiais, jog yra atvejų, kai mažas organas gali lemti viso organizmo likimą.