Jūros partizanų srities štabo sunaikinimas

Rimantas SERVA

Kelmės krašto muziejaus vyriausiasis muziejininkas

2018 m. sausio 17 d. sukanka 65-eri metai, kai Pužukų kaime buvo sunaikintas Jūros partizanų srities štabas. Trumpai prisiminkime tų dienų įvykius.

1952 m. pabaigoje Jūros srities ir Vyčių Sąjungos štabas buvo įsikūręs 6 km nuo Kelmės, Pužukų kaime, Kazio Ruko sodyboje. Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities vadas tuo metu buvo Antanas Bakšys. Slėptuvė buvo įrengta daržinėje. Jos plotas – 7,5 kv. m, aukštis 2 m, įėjimas uždengtas medine dėže su žemėmis, vėdinimo angos užmaskuotos šienu, apšviečiama elektra, tiekiama iš akumuliatoriaus. Čia buvo štabo spaustuvė, neblogai aprūpinta spausdinimo technika: turėjo rašomąją mašinėlę, rankines spausdinimo stakles, nemažai šrifto, radijo aparatą. Sunkiomis sąlygomis partizanai leido pogrindinę spaudą, atsišaukimus ir kitus leidinius, kurie buvo platinami Žemaitijoje. Maždaug 9 mėnesius MGB nepavyko užčiuopti A. Bakšio vadavietės pėdsakų. Tačiau 1952 m. pabaigoje pavyko sužinoti, kad slėptuvė yra įrengta kažkur tarp Kelmės ir Kražių. A. Bakšio paieškoms buvo sutelktos didžiulės šnipų pajėgos. Jie dieną ir naktį stebėjo įtartinas sodybas, sekė žmonių judėjimą.

Sutikę 1953 metus, partizanai A. Jurkūnas ir A. Jankauskas išėjo pasižvalgyti į kaimą. Grįžę paprašė sodybos šeimininko, kad šakomis sniege užbrauktų pėdsakus. Tačiau vyrų apsilankymas kaime buvo pastebėtas ir pranešta MGB. Sausio 17 d. priešai apsupo K. Ruko ir jų kaimynų sodybas. Daržinėje aptiko slėptuvę. Partizanų vadai, supratę, kad priešintis beprasmiška, nusprendė gyvi nepasiduoti. Pirmasis nusišovė Jūros srities vadas, LLKS prezidiumo pirmininko pavaduotojas, VS ideologas Antanas Bakšys (Senis), Elena Gendrolytė-Jurkūnienė (Balanda) paprašė, kad ją nušautų vyras Aleksas, Aleksas Jurkūnas (Valeras) nusišovė pats, Antanas Jankauskas (Tonis) pasidavė gyvas.

Apie tos dienos įvykius yra pasakojęs Stasys Rukas, vienas šios tragedijos liudininkų: „Atėjo lemtingas 1953 m. sausio 17-osios rytas. Dar labai ankstyvais pusryčiais mus iš miego prikėlė gausinga enkavėdistų ir stribų gauja. Mūsų sodyba buvo apsupta geležiniu žiedu. Bandantys kalbėti lietuviškai enkavėdistai, vartydami kažkokius popierius, labai šaltai ir nuosekliai teiravosi apie tolimesnius ir artimesnius kaimynus, apie šį bei tą ir, žinoma, apie partizanus. Pastebėję kampe ant taburetės padėtą akordeoną, paprašė, kad tėvukas pagriežtų. Susiradęs smuiką, ir aš prisijungiau prie jo. Savo griežimu mes lyg norėjome atitolinti besikaupiančią blogio nuojautą, dėjome viltis, kad šis juodas debesis dar kartą aplenks mūsų šeimą ir globotinius, nes enkavėdistų apsilankymai mums nebuvo naujiena. Deja, deja…

Smelkiantis ūkanoto viduržiemio dienai, mūsų „svečiai“ jau visai rimtai kibo į tėvukus, į mane, reikalaudami parodyti, kur slepiasi partizanai. Matydami, kad esame ramūs, enkavėdistai kiek atlėgo, o gal mums taip tik atrodė. Į kambarį įėjęs kareivis atsinešė storą, smailą metalinį virbą ir pradėjo atidžiai badyti užkaborius apie krosnį. Kitas kareivis „darbavosi“ lauke aplink ūkinius pastatus, šuns būdą. Aš apsirengiau ir išėjau į kiemą. Prie manęs prisistatė dar nematytas kailiniuotas karininkas ir pareikalavo gražiuoju parodyti partizanų buveinę, paklausė, kur aš ruošiuosi eiti. Jam griežtai atsakiau, kad visa tai jų pačių fantazijos vaisius, kad daugiau neturiu jokio noro šia tema tuščiai diskutuoti, nes skubu į darbą, ir ryžtingai pasukau vieškelio link…

Maždaug po valandos kontoros kieme sustojo dvejetu sušilusių arklių pakinkytos rogės, iš kurių išsivertė mūsų apylinkės milicijos įgaliotinis Krugliakovas ir stribas Stasys Nekrašas, buvęs gimnazijos bendraklasis. Pastarasis su didžiuliu triukšmu įsiveržė į kontorą rėkdamas, kad ieškąs bandito Ruko, aptalžė mane, o po keleto minučių buvau nugabentas į namus. Per kiemą lydimas besispardančių „boksininkų“, pamačiau, kaip nuo malkinės buvo baigiamos nuplėšti apkalų lentos, o aplink klampojo ir stovėjo apie dvi dešimtys kariškių su nukreiptais į tą pusę ginklais.

Antrojo trobos galo kampe ant grindų sėdėjo mano tėvukai, seserys. Pasigirdo duslus sprogimas ir pamačiau, kaip kratydamas kruviną ranką per kiemą nubėgo kariškis. Pasirodo, sprogdindamas partizanų slėptuvės angą, jis nukentėjo dėl nemokšiškumo. Po keliolikos minučių du enkavėdistai iš malkinės į daržinę nusivedė užlaužtomis rankomis Tonį (Antaną Jankauską). Tuoj pat aš buvau nuvarytas į įvykio vietą ir jėga įgrūstas į slėptuvės žiotis. Tenai pamačiau neaprašomą vaizdą. Partizanus glaudusioje patalpoje degė akumuliatoriaus maitinama 6 vatų elektros lemputė. Dvelkė parako kvapas, buvo kapų tyla. Aplink mėtėsi popiergalių draiskalai, sumaišyti su žeme, išbarstytas spaustuvės šriftas, sulankstyti ilgavamzdžiai šaunamieji ginklai, sudaužyta rašomoji mašinėlė, radijas, laikrodžiai, – žodžiu, sunaikinta visa tai, kas galėtų tenkinti materialines stribų užgaidas. Kairėje pusėje ant gulto, ant krauju permirkusios pagalvės, užlaužta galva aukštielninkas gulėjo Senis. Panašus, bet dar slogesnis vaizdas – dešinėje pusėje, kur ant gulto amžinu miegu užmigusi pusiau šonu gulėjo Balanda. Apačioje ant grindinio kniūbsčias tysojo Valero lavonas su didžiule plėštine žaizda pakaušyje. Vien kraujas, žmogaus kraujo kvapas…“

Taip žuvo paskutinis Jūros partizanų srities vadas Antanas Bakšys (Klajūnas, Senis). Jis buvo gimęs 1923 06 13 Raseiniuose. 1941 m. baigė Raseinių gimnaziją, vokiečių okupacijos metais dirbo Raseinių apskrities viršininko sekretoriumi. 1945 m. A. Bakšys buvo suimtas ir pateko į Tulos anglių kasyklas. Po metų jam pavyko pabėgti ir grįžti į Lietuvą, bei, gavus karinį bilietą ir pasą,  įsidarbinti Raseinių gimnazijoje. Dėl nuolatinio persekiojimo 1947 m. jis pasitraukė iš legalaus gyvenimo ir tapo Kęstučio apygardos partizanu. Tarp partizanų A. Bakšys išsiskyrė amžiumi, išsilavinimu ir autoritetu, todėl netrukus buvo paskirtas Vaidoto rinktinės, 1949 m. birželio mėn. – Kęstučio apygardos vadu, o 1951 m. gegužės mėn. – Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities vadu. Eidamas visas šias pareigas, A. Bakšys keitė žuvusius kovos draugus.

Bakšys buvo itin atsargus – keitė buvimo vietas, vengė lankytis pas jį asmeniškai pažįstančius ryšininkus. Kartu jis daug ir intensyviai dirbo – vaikščiojo inspektuodamas partizanų dalinius, nuolat palaikė ryšį su LLKS tarybos prezidiumo pirmininku J. Žemaičiu, o šiam susirgus, susirašinėjo su Lietuvos partizanų vadais dėl naujo LLKS tarybos prezidiumo pirmininko kandidatūros, buvo paskirtas J. Žemaičio pavaduotoju ir LLKS tarybos prezidiumo sekretoriumi. Be tiesioginių srities vado pareigų, A. Bakšys daug rašė, padėjo leisti spaudą („Laisvės varpą“, atsišaukimus), ieškojo naujų pasipriešinimo formų, kurios galėtų pakeisti sunaikintą ginkluotąjį pogrindį.

A .Bakšys suprato, kad partizaninė kova silpsta, jos formos nebeatitinka pasikeitusių sąlygų, todėl reikalinga kita – intelektualaus ir dvasinio pasipriešinimo forma. Tokia organizacija, LLKS tradicijų tęsėja, turėjo tapti „Vyčių sąjunga“. Jos pagrindą turėjo sudaryti legaliai gyvenantys asmenys (galėjo ir partizanai). A. Bakšys buvo „Vyčių sąjungos“ įkūrėjas ir ideologas. Nors kiekvienam likusiam partizanų būriui buvo duotas įsakymas savo veiklos teritorijoje organizuoti „Vyčių sąjungos“ skyrius, tai padaryti esamomis sąlygomis buvo sunku – trukdė nuolatiniai kareivių siautėjimai, gausybė saugumo agentų, o ir pačių partizanų jau buvo per mažai, kad būtų galima išplėtoti plataus masto veiklą.

Bakšio 1952 m. redaguotoje „Vyčių sąjungos“ programoje yra sakoma, kad „tolesnis kovos tikslas – tai tautos teisės gynimas pačiai spręsti savo ateities likimą, pasirenkant naują santvarką bei valdžios aparato sąstatą, ir užtikrinant sąlygas greitai demokratinei kultūrinei pažangai“.

Šis darbas visiškai nutrūko po 1953 m. sausio 17 d., kai žuvo vienas žymiausių Žemaitijos ginkluoto pasipriešinimo okupantams organizatorių ir vadų A. Bakšys (Klajūnas, Senis), buvo sunaikintas Jūros (Vakarų) srities štabas, kurio, deja, jau nebuvo kam atkurti.

LR Prezidento 1998 m. gegužės 19 d. dekretu A. Bakšiui suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties), tų pačių metų lapkričio 18 d. jis apdovanotas Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu (po mirties).

Žuvusių partizanų palaikai ilsisi Kelmėje, Tyliojoje gatvėje, prie „Aukuro” pagrindinės mokyklos.

2018 m. sausio 17 d. 10 val. Kelmės krašto muziejuje vyks pilietiškumo pamoka „Pokario rezistencinis judėjimas Kelmės krašte“, skirta Jūros srities štabo 65-ųjų sunaikinimo metinių datai atminti.
10.45 val. gėlių padėjimas prie Atminimo kryžiaus partizanų užkasimo vietoje Tyliojoje gatvėje, Kelmėje.
11 val. gėlių padėjimas prie Atminimo paminklo Pužukų kaime, Kelmės apylinkių seniūnijoje.