Kaip savo naudai tvarkomi reikalai savivaldybėje

<Egidijus ŪKSAS
Rajono savivaldybės tarybos narys>

Neseniai „Bičiulis” rašė apie tai, kaip savivaldybės administracija nevykdo 2011 metų sausio mėnesį priimto tarybos sprendimo, kuriame buvo numatyta tiekti tinkamos kokybės geriamąjį vandenį darželiams ir mokykloms, kuriose mokosi pradinių klasių vaikai. Tarybos komitetų posėdyje administracijos vadai apreiškė, kad 40 tūks. litų tinkamo vandens paieškoms Kelmės mieste buvo išmesta kaip į balą, prakalbta apie kažkokius „komercinius pasiūlymus” įrengti kenksmingą fluorą esą pašalinančius neaiškios kilmės filtrus, kai tarybos patvirtintame plane juodu ant balto parašyta, kad 2012 metais reikia „vaikų ugdymo įstaigose įrengti geriamojo vandens pilstymo aparatus“ tik už du tūkstančius litų. Savivaldybės administracijos protams tai pasirodė sunkiai įkandama užduotis, kai tuo tarpu kai kurios rajono mokyklos seniai turi įrengusios vandens aparatus. Savivaldybės vadovų požiūris aiškus – kam sukti galvą dėl darželinukų ar pradinukų, žymiai paprasčiau yra „pratratyti“ keliasdešimt tūkstančių visokioms studijoms, pavaidinti, kad esą kažkas daroma, nes vėl reikės kažkokiu būdu išsisukti prieš aukštesnes valdžios įstaigas.

Bet yra pavyzdžių, kada valdantieji sugeba taip suktis, kad net gražu žiūrėti. Ypač kai kalbama apie savo svitos reikalų tvarkymą. Visi rajono pakraščiai skamba apie tai, kaip buvo išvaikyti valdantiesiems neįtikę Viešųjų pirkimų skyriaus darbuotojai, kaip į darbą buvo priimtas tas ar anas, nes tie yra artimi didelių viršininkų draugai ir pažįstami. O tie, kurie trukdo viršininkų svitos sumanymams ar šiaip nepatinka, yra visiškai teisėtai patvarkomi. Labai pamokanti yra vieno buvusio savivaldybės darbuotojo istorija. Viskas prasidėjo prieš pusantrų metų, svarstant geltonojo autobuso skyrimo klausimą. 2011 metais buvo numatyta geltonąjį autobusą skirti Kelmės J. Graičiūno gimnazijai, bet, ministerijai pakeitus skyrimo tvarką, taryba autobusą nukreipė į Kražių gimnaziją. Savivaldybės administracija labai netikėtai J. Graičiūno gimnazijai pasiūlė perimti neaišku kodėl nereikalingu tapusį vieną savivaldybės autobusą kartu su vairuotojo etatu. Gimnazijai atsisakius peršamo turto, netrukus „atsirado“ Suaugusiųjų mokymo centro prašymas, esą autobusas su vairuotoju jiems „labai reikalingas“ mokytojams vežioti į seminarus. Tarybos daugumos valia taip ir buvo padaryta – jeigu taip labai „nori“, tai tegul turi. Neaišku, kiek mokytojų buvo išvežta į seminarus, bet, prasidėjus šiems mokslo metams, Suaugusiųjų mokymo centrui autobusas su vairuotoju kažkodėl tapo sunkiai pakeliama našta. Autobusą vėl perėmė savivaldybė, o vairuotoją – atleido.

Vienas valdančiųjų veikėjas kartą atvirai pripažino: „Tam ir esame valdžioje, kad sau gerai pasidarytume“. Tą ir daro – miesto vaikams sunku tinkamo gerti vandens paduoti, o dėl savo gerovės ar prieš jiems neįtikusį žmogų nesunku ir valdžios buldozerį visa galia paleisti.