Kapinės – visų. O žemė?..

Ona PETRAVIČIENĖ

Kelmės mieste gyvenanti Teresė Z. net neįtarė, kad jos geras noras sutvarkyti sesers vyro kapavietę taps konflikto priežastimi ir atviru klausimu – ar kapinių teritorijoje ne vienerius metus pilama žemė gali būti kapinių prižiūrėtojos nuosavybė?

Vienoje iš Kelmės miesto įstaigų dirbanti Teresė birželio tryliktąją gavo savaitę atostogų ir laisvalaikiu ketino sutvarkyti vietos kapinėse palaidotų artimųjų kapus. Apžiūrėjusi tėvelių amžino poilsio vietą, moteris nusprendė pasirūpinti ir sesers vyro kapaviete, nes pastaroji dabar turi sveikatos problemų. Birželio penkioliktąją atvykusi prie svainio kapo, moteris pastebėjo, kad čia trūksta žemės. Pastebėjo, kad kitų kapaviečių tvarkytojai žemę nešasi iš kapinių teritorijoje prie didelio medžio padrikai supiltos krūvos. Nors juodžemis sumaišytas su moliu, Teresės manymu, ši žemė tinka kapavietės gruntui. Bėda ta, kad svainio kapavietė tolokai nuo tos krūvos ir nejaunai moteriai būtų sunku tampyti žemės pilnus kibirus. Žemę iki kapo Teresė sumanė nusivežti savo automobiliu ir dar iš vakaro į „Volkswagen Passat“ bagažinę įsidėjo senutėlį 20 l talpos šutintuvą ir vieną kibirą. Birželio šešioliktąją, ketvirtadienį, automobiliu nuvykusi į kapines, prie jų vartų Teresė sutiko Kelmės kapinių prižiūrėtoją Dianą Šapalaitę.

– Paklausiau, ar galiu su automobiliu įvažiuoti į kapinių teritoriją ir pasiteiravau, kieno ta žemė, supilta šalia medžio. Kai Diana pasakė – „mano“, pasakiau, kad pasiimsiu kibirą,– pasakojo moteris.

Teresė neslepia, kad iš krūvos pasisėmė ne tik kibirą, bet ir šutintuvą žemių. Išpylusi ant kapo pamatė, kad ir tokio kiekio per maža. Kai moteris išsikalbėjo su šalimais kitą kapavietę tvarkiusias vyrai  ir prasitarė, kad kapinių prižiūrėtoja savinasi prie medžio supiltą krūvą žemių, pastarieji tik nusišypsojo. Vyrai Teresei tvirtino, kad tai jie prie medžio supylė nuo kapinių tvarkymo atlikusią žemę ir paragino moterį atsivežti tiek žemės, kiek jos reikia kapavietės pakėlimui. Paskatinta vyrų, toji antrą kartą nuvažiavo prie žemių krūvos ir atsivežė tokį pat kiekį žemių. Moteris sakė mačiusi, kaip į ją žiūri kapų prižiūrėtoja, o kai Teresė atvažiavo trečiąjį kartą, D. Šapalaitė ją užsipuolė, sakydama, kad pastaroji žemių jau vežėsi du kartus ir automobiliu išvažinėjo pievą… Teresė pasijuto įskaudinta melagingų kapinių prižiūrėtojos kaltinimų ir kreipėsi į redakciją.

Penktadienio rytą su Terese nuvykusios į vietą, prie kapinių vartų radome D. Šapalaitės automobilį. Kapinių prižiūrėtojos arti nesimatė, su Terese nuėjome iki medžio ir iš arti apžiūrėjau padrikai suverstą žemių krūvą, iš kito galo pradėjusią apželti žole. Pievelėje matėsi ir lengvojo automobilio žemėn įspaustų padangų žymės, tačiau sunku patikėti, kad jas paliko ilgametės vairuotojos vairuojamas „pasatas“. Kai grįžusi prie D. Šapalaitės automobilio paskambinau kapinių prižiūrėtojai, Diana netrukus atskubėjo iš kapinių. Greta manęs pamačiusi Teresę, Diana pratrūko:

– Kaip tu neturi gėdos? Kur matei, kad vežtų su mašinomis ir per pievas važinėtųsi? Eik ir neišpūsk burbulų. Negalvok, kad čia esi visagalė karalienė. Kiek norėjai, tiek žemių pasiėmei. Man vyriškis į tą krūvą buvo šviežiai papylęs trejetą kibirų žemės, tai jie ir buvo mano. Pati važiavai du kartus ir pyleisi į bagažinę, kai kiti tik su kibirais nešasi. Užsipylei visą to vyro kapą, o aš tik tris kibirėlius pasiėmiau…

Vos grįžusi iš kapinių, sulaukiau D. Šapalaitės skambučio. Kapinių prižiūrėtoja ragino grįžti į kapines ir pažiūrėti, kiek žemių Teresė automobiliu nusivežė ant svainio kapo bei prašė „aštriai“ nerašyti apie įvykusį konfliktą. Tik kai Kelmės seniūnijos darbuotojai priminiau, jog kapinių teritorijoje esanti žemė yra visų, o ne vieno žmogaus, D. Šapalaitė sutiko, kad puolimu konfliktai negali būti sprendžiami.

Kai su šia nemalonia istorija supažindinau Kelmės miesto seniūną Romą Atkočaitį, pastarasis teigė, kad nemačius įvykio aplinkybių, sudėtinga komentuoti. Bet…

– Vieni žmonės nuo kapaviečių atveža atlikusią žemę, kiti pasiima. Džiaugiamės, kad į šią krūvą žmonės šiukšlių nebepila. Ten tos žemės daug. Neįsivaizduoju, kad jos kam nors pritrūktų, todėl tam konfliktui trūksta logikos. Nebent kapinių prižiūrėtoja ne ta koja iš lovos buvo išlipusi?– suabejojo seniūnas.

Atkočaitis priminė, kad bet kokiu atveju valstybės tarnautojai panašių dalykų daryti negali. Ir apie kapinėse esančią nuosavybę nė kalbos neturėtų būti. Kapinės yra valstybinėje žemėje, o privati žemė gali būti tik nuosavoje teritorijoje.