Kelmėje gimęs ir niekada jos nepamiršęs

Bronislavas KLIMAŠAUSKAS

Tą 1989-ųjų spalio 26-ąją, kai žvarbus rudens vėjas negailestingai plėšė ir draikė po Kelmę gelstančius medžių lapus, būrys J. Graičiūno gimnazijos moksleivių ir mokytojų su gėlėmis rankose prie mokyklos vartų pasitiko po septyniolikos emigracijos metų trumpam į gimtąją Kelmę užsukusį, čia vidurinę mokyklą aukso medaliu 1953 metais baigusį rašytoją Icchoką Merą bei kartu su juo atvažiavusį buvusį mokyklos auklėtinį, kraštietį poetą Vladą Šimkų. Sąjūdžio įsiūbuota Lietuva jau gyveno greito nepriklausomybės atkūrimo nuotaikomis, todėl ir erdviausias gimnazijos kabinetas ūžė kaip bičių avilys, nesutalpino visų, norinčių į jį patekti. Ir pats I. Meras čia jautėsi lyg naujai atgimęs. Tiesa, mokykla niekada nebuvo pamiršusi žinomu rašytoju tapusio auklėtinio, bet kai 1972 metais, apkaltintas antisovietinėmis ir beidėjinėmis kūrybos nuotaikomis, I. Meras buvo priverstas emigruoti į Izraelį, jo knygos pamažu „nyko“ iš Lietuvos bibliotekų, jis buvo išbrauktas iš Rašytojų sąjungos narių sąrašo. Šįkart chemijos mokytojas Bronius Urbelis atsinešė į susitikimą I. Mero klasės dienyną, o lietuvių kalbos mokytojos Birutės Garšvienės pristatytas garbingas svečias apibertas dešimtimis klausimų. Teko prisiminti net privalomą karo tarnybą Izraelio moterims, nes ir jo paties dailininkė dukra porą metų tarnavo kariuomenėje. I. Meras su ašaromis akyse minėjo karo metais nuo nacių genocido jį išsaugojusius kelmiškius, ypač šešis savo vaikus auginusius Bronislavą ir Juozą Dainauskus, kurie jį glaudė ilgiausiai, ir pakartojo anksčiau viešai išsakytą frazę: „Kelmė yra mano Lietuva ir mano Jeruzalė“.

I. Meras Kelmėje gimė, o jo mamą ir tėvą, buvusį Kelmės žydų liaudies banko direktorių 1941 m. liepos pabaigoje sušaudė naciai Kelmės dvaro žvyrduobėse. Skaudžius karo metų vaikystės prisiminimus I. Meras pavaizdavo 1960 m. išleistoje pirmoje apsakymų knygelėje „Geltonas lapas“. Pokariu, mokydamasis Kelmės dvare įsikūrusioje vidurinėje mokykloje, I. Meras pasireiškė kaip gabus literatas: rašė eilėraščius, apsakymus. Vėliau baigė Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultetą, dirbo inžinieriumi ir rašė. Jo apsakymai ir romanai dabar išversti į 23 tautų kalbas, įvertinti devyniomis literatūrinėmis premijomis, iš jų 2005 m. – Kelmės rajono savivaldybės finansuojama Žemaitės, o 2010 m. – Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. Įdomu, kad, jau 42 metus gyvendamas Izraelyje, I. Meras teberašo lietuviškai.

O tą 1989-ųjų spalį, „ištrūkęs“ iš svetingo buvusios mokyklos glėbio, I. Meras virpančia širdimi nuskubėjo į kraupiąją Kelmės dvaro žvyrduobę, prie kurios tebesiūruoja anų baisių įvykių liudininkė – senutė pušis, įamžinta ne viename rašytojo kūrinyje. Kelmėn atvežtas gėles jis padėjo ir ant savo globėjų – B. ir J. Dainauskų kapo, susitiko su jų sūnumi Petru, kuris ant pečių nešdavo slėpti į pušyną mažąjį Icchoką…

Nors visąlaik domėjausi šio kraštiečio kūryba, tačiau artimiau su juo susipažinau 1968-ųjų gruodį, kai rajono laikraštis minėjo 20-mečio sukaktį. Mokydamasis Kelmės vidurinės mokyklos paskutinėse klasėse ir norėdamas užsidirbti vieną kitą rublį, I. Meras po pamokų dirbo rajono laikraščio redakcijoje, todėl ir į laikraščio jubiliejų atvažiavo su savo buvusiais viršininkais – pirmuoju redaktoriumi Stasiu Trakimu, atsakingąja sekretore Adele Bieliauskiene, buvusiu kolega – literatūriniu darbuotoju Albinu Steponavičiumi. Minėjime „Rūtos“ kino teatre rašytojas prisiminė, kad darbas Kelmės laikraščio redakcijoje jam padėjo geriau pažinti gyvenimą, mokė kruopštumo, atidumo, nes viename rašinėlyje jis net buvo sumaišęs ėriuką su ožiuku ir dėl to gavęs pylos…

Šiemet I. Merui sukanka 80 metų. Jo vardu priešais J. Graičiūno gimnaziją pavadinta aikštė, kurioje stovi įdomi akmens skulptūra rašytojo romano „Lygiosios trunka akimirką“ motyvais.