Kovidiniai kuriozai

Alvydas GEŠTAUTAS

                      Taip jau yra, kad gyvenimo patys rimčiausi, net gyvybės bei mirties klausimus sprendžiantys darbai, reiškiniai lydimi paradoksų, nesuvokiamų dalykų, netgi linksmų nutikimų. Taip buvo ir karantino, paskelbto dėl COVID-19, laikotarpiu, taip yra ir dabar pokarantininiu metu.

                      Kai kovo viduryje buvo paskelbtas karantinas, daugelis įstaigų, bendrovių pasimetė ir nežinojo kaip elgtis. Nenuostabu, kad pasitaikė perdėto stropumo. Mūsų redakcijos kolektyvas su tuo susidūrė jau pirmą savaitę. Pirmąją karantino dieną redaktorė buvo pakviesta į savivaldybę pasirašyti sutarties. Jai buvo nurodyta turėti ne tik antspaudą, kas yra normalu tokiais atvejais, bet ir savo rašiklį. Matyt savivaldybininkai bijojo duoti savąjį, kad redakcijos vadovė, neduok Dieve, per rašiklį užkrės valdininkus. Ji net į savivaldybę nebuvo įleista, o sutartis buvo pasirašyta… lauke, prie savivaldybės. Tačiau prabėgus dienai, gauname mero kvietimą į spaudos konferenciją. Į ją nuvyksta kolegė, įleidžiama į savivaldybės pastatą, konferencija vyksta mero kabinete. Dar po dienos šių eilučių autoriui tenka dalyvauti savivaldybės tarybos Socialinių klausimų ir sveikatos apsaugos komiteto posėdyje. Nustebino, kad komitete, kuris rūpinasi žmonių sveikata, net apsauginių kaukių nereikėjo užsidėti. O viena komiteto narė posėdyje dalyvavo po kontakto su užsieniečiu. Mums paaiškino, kad kaukės nebūtinos, nes tarp posėdžio dalyvių buvo išsaugotas „karantininis“ atstumas. Susidarė įspūdis, kad kartais savivaldybėje elgiamasi taip, kaip vienu ar kitu atveju už jį atsakingiems asmenims šauna į galvą. Po kelių dienų Kelmės kultūros centre vyko rajono tarybos posėdis. Ten irgi buvo saviveiklos. Vieni paisė atstumo, kiti sėdėjo po tris šalia vienas kito. Dar vėliau, po kito vykusio savivaldybės tarybos posėdžio, jo dalyviai ir svečiai buvo pakviesti pasivaišinti čeburekais, sultiniu, kava, nors tuo metu teisės aktai dar draudė maitinimo organizavimą uždarose patalpose.

                      Kurioziškiausias atvejis įvyko dar viename jau minėto Socialinių ir sveikatos apsaugos komiteto posėdyje. Jo metu šio komiteto pirmininkas Stasys Lekšas telefonu gavo žinutę, kad vienos gydymo įstaigos vadovė, grįžusi iš užsienio su vyru, dirbančiu savivaldybėje, nepaiso saviizoliacijos tvarkos, o vaikštinėja po Kelmę. Komitetas nurodė savivaldybės administracijos direktoriui Stasiui Jokubauskui patikrinti faktus. Paaiškėjo, kad ši šeima ką tik oro uoste išlipo iš lėktuvo ir eina prie savojo automobilio. O Kelmėje pasirodė po trijų valandų, kai S. Lekšas gavo žinutę. Ypač įdomus buvo vieno savivaldybės vadovo pamąstymas: „Išvakarėse mūsų darbuotojo, buvusio užsienyje su žmona medike, sesuo vedžiojo šios šeimos šunį. Gal žmonės atpažino, kad tai užsienyje buvusios šeimos šuo, o giminaitę sumaišė su medike? Patikėkite, daugiau kaip per pusketvirto dešimtmečio, prabėgusio žurnalistikoje, nebuvo atvejo, kad žmones atpažintų, žiūrėdami ne į juos, o į jų šunį…

                      Juokai juokais, bet kai kurie karantino tvarkos elementai kėlė abejonių. Sunku sveiku protu paaiškinti, kaip Konsultacijų poliklinikoje gydytojas gali bendrausi su pacientu nuotoliniu būdu. Paprastai pas tokius specialistus žmones šeimos gydytojai siunčia tada, kai pastariesiems kyla neaiškumų dėl diagnozės, sveikatos būklės. Kaip kardiologas gali įvertinti sveikatos būklę, fonendoskopu nepaklausęs, kaip plaka paciento širdis, nepamatavęs kraujospūdžio ir t.t.? Kaip pacientui, besiskundžiančiam sutrikusia klausa, galima ką nors patarti telefonu, neatlikus audiogramos tyrimo? Ar gali žmogus turėti naudos iš nuotolinės konsultacijos su neurologu, jei pacientą kankina stuburo ar kaklo skausmai ir pan.?

                      Akivaizdu, kad ne viena šalies ligoninė konsultacijomis nuotoliniu būdu piktnaudžiavo. Pagal sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos nustatytą tvarką konsultacijų poliklinikos nepriklausomai nuo to, kiek ir kokiu būdu konsultavo pacientą, gaudavo už kiekvieną mėnesį sutartyje su ligonių kasa numatytą pinigų sumą. Gerai, kad ministras nors vėliau suprato, kad medikai gali piktnaudžiauti, ir pasirašė kitą įsakymą, kuriame nurodė, kad ligonių kasos, klinikų, ligoninių poliklinikoms mokėtų tik už suteiktas paslaugas. Apskritai, iš Užvenčio kilęs ministras labai dažnai kaitaliojo savo poziciją. Vienas jo įsakymas galiojo tris, kitas penkias valandas. Daug buvo tokių dokumentų, kuriuos keisdavo prabėgus dienai. Vienos įstaigos vadovė sakė: „Penktadienį gauname ministro pasirašytus naujus įsakymus. Paruošiame tvarkas, jas išsiunčiame įstaigoms, kurioms privalu vadovautis šiais dokumentais. Pirmadienį ateiname į darbą, o elektroniniame pašte randame pranešimus, kad penktadienį A. Verygos pasirašyti įsakymai nebegalioja, nes jie pakeisti. Vėl viskas iš pradžių: ruošiame naujas tvarkas, jas siunčiame kitoms įstaigoms, kurios savo ruožtu vėl viską turi pritaikyti sau pagal naujus įsakymus“. Karantino pradžioje A. Veryga aiškino, kad apsaugos priemonių, reagentų užtenka, viskas vyksta normaliai, be įtampos. Bet visi buvome liudininkai, jog apsaugos kaukių trūko, jos nuo penkių centų pabrango 10 ar net 20 kartų. Dabar, kai iškilo įtarimai dėl reagentų, kitų priemonių neteisėtų pirkimų, sveikatos apsaugos ministras jau kalba kitaip. Girdi, reikia suprasti, jog buvo ekstremali situacija, visko trūko. Kyla klausimas, kada ministras sakė tiesą – per karantiną ar dabar, kai jo pavaldiniams pateikti įtarimai?

                      Kyla klausimas, ar valdžia, per karantiną ką tik begalima apribojusi, uždariusi, uždraudusi, nepadarė meškos paslaugos kitiems ligoniams.

                      Už kovidinius pacientus gydymo įstaigos gavo papildomus pinigus. Kai kurios tuo sugebėjo labai sumaniai pasinaudoti. Vienas dar neseniai Kelmėje gyvenęs žmogus susirgo koronavirusu, bet simptomų nejautė, tačiau ligoninėje gulėjo. Iš jos išrašytas nuėjo pas šeimos gydytoją. Ši pasakė, kad išrašys tuos vaistus, kuriais gydė ligoninėje. Žmogus nustebo, nes tokių vaistų ligoninėje negavo. Pasirodo, ligoninės išraše nurodyta, kad jis gydėsi ne tik bendroje palatoje, bet ir… reanimacijoje.

                      Vienas pažįstamas prieš kelerius metus patyrė infarktą. Karantino pradžioje jam vėl sustreikavo širdis. Reikėjo operacijos. Žmogus net pusantro mėnesio ieškojo pagalbos, visos valstybinės ligoninės atsisakė operuoti, aiškindamos tai griežtu karantino režimu. Pažįstamą išgelbėjo viena privati klinika. Bet po to žmogus negalėjo iš klinikos tiesiai išvykti į reabilitaciją, nes turėjo pasidaryti COVID-19 tyrimą, nors jį jau darė prieš operaciją.

Su COVID-19 tyrimo kuriozais susidūrė ir šių eilučių autorius. Tiesa, man viename Palangos reabilitaciniame centre, nuvykusiam gydytis už savus pinigus, šio tyrimo daryti nereikėjo. Tačiau atvykusiems su ligonių kasos siuntimu šis tyrimas buvo privalomas. Daugiau negu keista. Juk ir už ligonių kasų, ir už savus pinigus besigydantieji naudojosi tais pačiais liftais, vaikščiojo tais pačiais koridoriais, tose pačiose patalpose atlikdavo procedūras. Kai apie tai Užventyje vykusio renginio metu pasakiau ministrui A. Verygai, jis paaiškino, kad po kiekvienos procedūros reabilitacijos centre patalpos vėdinamos, dezinfekuojamos… Deja, niekas jų nei dezinfekavo, nei vėdino. Apskritai, kokia prasmė tokio tyrimo? Juk atvažiavusieji gydytis po procedūrų eina į pajūrį, eina į parduotuves, užsuka į kavines, barus, laiką leidžia renginiuose ir tuo pačiu bet kada gali pasigauti „koroną“. Įdomus pastebėjimas: kai rašau šias eilutes „kovidinių“ susirgimų vėl nustatoma daugiau. Tačiau iki rugpjūčio 10 d. nė viename Lietuvos kurorte nebuvo nustatytas COVID-19 atvejis.

                      Koronavirusas siautėja toliau. Dirba medikai, valdininkai, kitos tarnybos. Tiesa, kartais ir „dirba“ ir, netgi to nejausdami, darbą paverčia juokais.