Kur prasideda Kalėdos?

Mūsų mažiausieji žino, kad Kalėdos prasideda Kalėdų Senelio dirbtuvėse, kur būriai elfų, nykštukų bruzda skaitydami vaikučių laiškus, pakuodami jiems dovanėles. Tytuvėniškiai tiek maži, tiek dideli žino, kad Kalėdos prasideda Sukackų namuose. Ir prasideda jos labai anksti, gal iškart po Velykų…

Janina

Šių dirbtuvių vedėja ir pats svarbiausias vadovaujantis bei vykdantis asmuo – Janina Sukackienė. Tik bėda, kad jos pačios prakalbinti niekaip neišeina. Sako, ką nori, tą padarysiu, bet tik atstok ir manęs nematyk. Bet nematyti neišeina: Janinos karpiniai žvelgia į tytuvėniškius bei miestelio svečius per bendruomenės namų langus, jų pilna kitose erdvėse. Jos darbai pasitinka dar gerokai prieš Tytuvėnus, gal nuo Mockaičių mokyklėlės. O ir papasakoti apie šią unikalią moterį yra kam: Tytuvėnų krašto bendruomenės žmonės, Tytuvėnų kultūros centro, seniūnijos darbuotojai, sūnus Ričardas ir marti Sandra, beje, taip pat visu pajėgumu tose dirbtuvėse įdarbinti. Pagaliau Janina yra ir mano kaimynė jau ketvirtį amžiaus, t.y. pakankamas laiko tarpsnis, jog pastebėtum darbus, kurie meistrą giria…

Žvelgdamas į kalėdinėmis dekoracijomis padabintus Tytuvėnų langus, netyčia pagalvoji, kad Kalėdos, ko gero, net neateitų, jei nebūtų tokių puošmenų. Tai nėra vien tik įspūdingi karpiniai – juose užkoduota Kalėdų dvasia. Akivaizdu, kad tai yra milžiniškas darbas ir kasmet… vis kitas. Dekoracijos kasmet nesikartoja, jos daromos vis naujai. Ir Janina tą daryti pradeda nuo pavasario, nes tokie meno kūriniai greitai nepasidaro.

Tiems, kas gavo Janinos rankų įpakuotas dovanas, būtų sunku atsakyti, kas yra malonesnio: pati dovana, ar jos įrišimas? Tai – atskiras meno kūrinys, pritaikytas kiekvienam konkrečiam daiktui. Dar įspūdingiau tai, kad Janina pakuotes padaro iš atliekų, iš to, ką kitas žmogus pasiųstų į šiukšlių konteinerį. Iš tapetų atliekų padaromi nuostabiausi maišeliai dovanoms, iš medžiagos gabalėlių – maišeliai, net eglutės. Kankorėžiai virsta žaisliukais ir visokiausiom prašmatnybėm. Butelių kamščiukai, įvairiausių pakuočių dangteliai, sagutės, sušių pagaliukai – net iš laikraščių indelius nupina ir padaro juos tikrai gražesnius nei pirktiniai. Sūnus Ričardas prasitaria, kad mama griežtai nurodo, kokią atlieką jau galima išmesti, o kurią reikia saugoti. „Paklūstam, nes bus negražu, jei mama pradės kaimynų šiukšliadėžėse raustis“,– pašmaikštauja Ričardas.

O matytumėt, ką Janina su buteliais išdarinėja, kokiais tik meno kūriniais jų nepaverčia. Jie ir vestuvių stalus puošia, ir kitokioms progoms pritaikomi.

Janina ne tik pati stebuklus kuria, bet ir kitus pamoko. Net Kaune būrį vaikų mokė, kaip iš atliekų žaisliukus gaminti. Negalėjo anūkei Viktorijai atsakyti, kai ši močiutės prašė miestiečiukus tvaraus meno pamokyti…

Sandra

Sandra Sukackienė – puiki mezgėja. Jos staltiesės, užtiesalai, servetėlės, kitokie rankdarbiai jau seniai po visą Lietuvą pasklido, jau toli už jos ribų nukeliavo. Netgi Kenijos lietuvių bendruomenė jos rankdarbiais jau puošiasi. Sandra sako, kad pats didžiausias atlygis ir yra tai, kad žmonės jos darbais džiaugiasi. Tik kitiems gali kilti klausimas, kada gi ji mezga, jei nuolat jie yra darbų, įvykių verpete? Gi Sukackai šalia viso kito daug keliauja, kone kas savaitgalį į pėsčiųjų žygius išeina. Ir kur tik jų nepabuvota: nuo ištakų iki Nemuno išbraidytos Dubysos pakrantės, išlandžioti Gryžuvos šlaitai, nuo upės nenutolstant daugiau nei 10 metrų, išmaklinėtos Labanoro girios, išnaršyti Lietuvos regioniniai parkai, įveikti Karpatai ir Tatrai, kopta į Jordanijos kalnus, į Kilimandžarą ir t.t., ir pan. O ir jų sodyba visad žavi tvarkingumu. Sukackai aktyvūs bendruomenės veikloje, kultūros gyvenime. Be to, abu dar dirba ir atsakingus darbus. Sandra sako, kad siūlai mezginiais pavirsta per šeimos pokalbius, atokvėpio valandėlėmis, o ypač per krepšinio, futbolo varžybas, kurias jie visada su vyru žiūri. Vyras savo emocijas triukšmingai išlieja, o žmona jas į dailų mezginį sunarplioja. Matyt, toks ir yra darnios šeimos pavyzdys. Tada, sako, esąs pats tinkamiausias metas megzti. Sandra sako, kad ir jos mezginiai be uošvės Janinos neapsieina, nes jų žmonėms dažniausiai reikia dovanėlėms, o dovanėlės privalo būti gražiai įpakuotos, kuo ir rūpinasi Janina.

Babuks

Šiose Kalėdinėse dirbtuvėse ne taip seniai darbavosi ir Sandros mama Birutė, kurią mes Babuku vadinom. Reto malonumo šviesios atminties moteriškė buvo. Babuks gal dar vidurvasarį pradėdavo megzti nykštukams kepurytes, daryti visokius kutosiukus-burbuliukus. Kaip ji pati sakydavo, daranti ruošinius Janinos menui. Ji ir laikraščius „suverpdavo“, paruošdavo juos indelių pynimui, ir sudrėkintą tualetinį popierių į burbuliukus suridendavo, kurie, juos išdžiovinus ir nudažius, vynuogėmis Janinos kūriniuose tapdavo. Paprasčiausi šokoladukai, „aprengti“ Babuko, geidžiamiausiais saldainiais tapdavo, kuriuos ir valgyti reikėjo labai pagarbiai, atsargiai, kad nuostabaus jų apdaro nesudarkytum, kad Kalėdų dvasią pajaustum.

Ričardas

Ričardas Sukackas nuo darbo Kalėdų dirbtuvėse irgi neišsisuka. Yra gi tokių darbų, kur be vyriškos rankos niekaip neišsiversi. „Aš visą gyvenimą nugyvenau tik su moterimis (dvi dukros, uošvė, mama ir žmona – N.P.), tad išmokau nesiginčyti. Jei sako, kad reikia, tai ir darau“,– juokauja Ričardas. Štai anądien iš kultūros centro atvežė penkis baltai nudažytus kartoninius namelius, kuriuos reikėjo išdekoruoti, gražiais kalėdiniais nameliais paversti, tad kaip nepadėsi. Net trise plušėjo ir tai darbo visam savaitgaliui užteko. O tie nameliai ne tik nykštukams, juose ir suaugę stačiomis gali vaikščioti. Arba kai reikia ant didelio lango pakabinti dekoraciją, tai kas kitas, jei ne Ričardas tai padarys – mama vadovauja, sūnus kabina.

Taip ir dūzgia Kalėdų dirbtuvės kone apskritus metus. Visai kaip Laplandijoje.

Tik čia triūsiantiems žmonėms niekas nemoka atlyginimų, norint pas juos užeiti nereikia pirkti bilieto. Čia viskas iki graudumo išjausta, tikra, nuoširdu. Tai yra namai, kuriuose tikrai užgimsta Kalėdų Dvasia, iš kur ji išplevena į Tytuvėnus ir kur kas toliau.