Liepsnoja pastatai, javai, pamiškės

Ona PETRAVIČIENĖ
Lietuvą alinanti sausra atnešė daugybę gaisrų. Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kelmės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Valstybinės priežiūros poskyrio viršininkas Stasys Kvietkus kalbėdamas apie liūdną vasaros gaisrų statistiką sako, kad daugumos gaisrų buvo galima išvengti, jei žmonės namuose, laukuose ir gamtoje atsargiai elgtųsi su ugnimi ir laikytųsi priešgaisrinių taisyklių reikalavimų.
Iki šių metų rugpjūčio 18 d. mūsų rajone įvyko dvylika gaisrų daugiau nei per tą patį praėjusių metų laikotarpį. Vienuolika gaisrų kilo gyvenamosiose patalpose, daugiau kaip trisdešimt – atvirose teritorijose. Ugnis nusinešė ir keturių žmonių gyvybes. Daugiausia gaisrų užregistruota pavasario-vasaros laikotarpiu. Atšilus orams vėl degė pievos, pakelės, pamiškės. Ir viso to kaltininkas yra žmogus, nes ugnis iš niekur neatsiranda. Užtenka rūkoriui ne vietoje numesti neužgesintos cigaretės nuorūką, išvažiuoti į lauką netvarkingu kombainu – ir kyla gaisras. S. Kvietkų labiausiai neramina užsitęsusi sausra ir su ja susiję rugpjūčio mėnesio gaisrai.
Pirmas nerimo signalas ugniagesius pasiekė iš Vaiguvos seniūnijos. Žolinės šventės išvakarėse dėl variklio gedimo viduryje javų lauko užsidegė kombainas. Laimė, kad kombainininkas laiku tai pastebėjo, o jam į talką atskubėjo netoliese buvęs traktorininkas. Panaudoję du gesintuvus, gaisrą užgesino ir ši nelaimė nepersimetė į javų lauką.
– Baisu ir pagalvoti kas galėjo tuokart nutikti. Šis 20 ha laukas ribojosi su kito ūkininko 100 ha javų lauku. Esant tokiai sausrai, kas būtų sutramdę įsišėlusią ugnį? Laimė, kad javų pjovėjai jau įprato į laukus važiuoti, tik apsirūpinę gesinimo priemonėmis, todėl ir brangiai kainuojantį kombainą pavyko išsaugoti su minimaliais nuostoliais, – sakė Valstybinės priežiūros poskyrio viršininkas.
Rugpjūčio aštuonioliktosios popietę buvo gautas pranešimas apie kilusį gaisrą Tytuvėnų apylinkių seniūnijos Antaniškių kaimo aukštapelkėse šalia Papušynio miško. 5 ha plote degė išdžiūvusios samanos, aukštos žolės, jaunos pušelės ir daugybė sausuolių. Gesinti atskirų gaisro židinių buvo išsiųstos Liolių, Tytuvėnų ir viena Kelmės ugniagesių gelbėtojų komanda. Kadangi aukštapelkės yra mūsų rajono pakraštyje, arti Radviliškio rajono ribos, į gaisro gesinimą su savo technika atvyko ne tik miškininkai, bet ir Šiluvos, Radviliškio ugniagesiai. Tačiau jų darbą apsunkino labai blogas privažiavimas. Nuo vieškelio iki gaisravietės apie kilometrą nėra jokio kelio, todėl pirma reikėjo prasikirsti krūmynus, kad galėtų pravažiuoti ugniagesių technika. Vanduo buvo vežiojamas iš Pašakarnio tvenkinio, esančio už 5 km. Todėl iki sutemų gaisro židinius pavyko tik lokalizuoti, o kitą dieną gaisras buvo likviduotas.
– Laimė, kad nuo sausros buvo išdžiūvęs tik aukštapelkės paviršius, o giliau dar buvo drėgna, kitaip būtume turėję dar daugiau bėdos. Panašus gaisras prieš keletą metų kilo prie Karklėnų, kur irgi degė miško paklotė. Ten taip pat buvo durpinga žemė, pilna uogynų. Kadangi ir Tytuvėnų aukštapelkėse daugybė įvairių miško uogų, tikėtina, kad ir šį gaisrą sukėlė koks nors neatsargus uogautojas,– teigė Stasys.
Tos pačios – rugpjūčio aštuonioliktosios – dienos pavakare, vos po trejų valandų iš Bendrojo pagalbos centro buvo gautas kitas pranešimas apie Kelmės apylinkių seniūnijos Naudvario kaime degantį ūkinį pastatą. Kadangi Kelmėje buvo likęs tik vienas automobilis su dviem ugniagesiais, lioliškiai taip pat dalyvavo gesinant aukštapelkę, pagalbon teko kviestis Kražių ir Vaiguvos ugniagesius. Gaisro gesinimą apsunkino šalia židinio buvę gyvenamasis namas ir kiti ūkiniai pastatai. Temstant prie Naudvaryje plušančių kolegų prisidėjo ir iš Tytuvėnų grįžusi dar penkių Kelmės ugniagesių komanda. Tačiau ugnis sunaikino ne tik ūkinį pastatą, jame buvusias malkas, padangas, porą staklių ir kitų vertingų daiktų, bet ir apgadino kaimynų tvorą, malkinę. Laimė, pastatas buvo draustas. S. Kvietkus mano, kad pastarasis gaisras irgi kilo dėl neatsargaus žmonių elgesio su ugnimi, nes tą dieną sodybos šeimininkai kopinėjo medų.
Rugpjūčio devynioliktosios popietę Kelmės ugniagesių komanda skubėjo į Kukečių seniūnijos Gečaičių kaimą. Ūkininkės lauke, pilant iškultus miežius, iš kombaino išlėkusi kibirkštis sukėlė gaisrą. Vėjo genama ugnis akimirksniu juodais pelenais pavertė ne tik ražienų lauką, bet ir apie 3 ha nekultų pasėlių.
Pareigūną piktina ne tik suaugusių žmonių abejingumas, atsargumo stoka, paplitęs girtavimas, dėl kurio įvyksta daug gaisrų, kartais ir su tragiškomis pasekmėmis, bet ir priešgaisrinių tvenkinių būklė. Dėl sausros vandens lygis tvenkiniuose yra žymiai sumažėjęs, be to ir privažiavimas prie vandenviečių tapo sudėtingas.
– Anksčiau priešgaisriniai vandens telkiniai buvo iškasti ne tik prie gyvenviečių, bet ir prie stambesnių gamybinių objektų. Tačiau dauguma jų dabar yra nevalyti ir nėra tinkamo privažiavimo. Kiek kartų prašėme seniūnų šio darbo neatidėlioti ir nelaukti, kol įvyks nelaimė. Juk ir mažas supranta, kad be vandens ugnies neužgesinsi. Tą įrodė ir paskutinis įvykis Naudvaryje. Jei netoliese nebūtų buvę tvenkinio, gaisro nuostoliai galėjo būti dar skaudesni,– pastebėjo Stasys.
Valstybinės priešgaisrinės priežiūros poskyrio viršininkas pasakojo, kad jų tarnyba atlieka profilaktinį darbą, stengdamasi užbėgti nelaimėms už akių. Nuolat yra organizuojamos įvairios akcijos, susitikimai su rajono gyventojais, dalijami lankstinukai, kurie primena kaip išvengti gaisrų namuose ir atvirose teritorijose. S. Kvietkus sako, kad kiekvienas turi prisiminti, jog gaisro lengviau išvengti nei jį sustabdyti. Ypač dabar, kai viskas aplinkui išdžiūvę.