„Po mėnesio pakviesime į premjerą“, – žada Mažojo teatro vadovas A. Armonas

Iš Kelmės kultūros centro dar rūko dūmai, kai į mūsų redakciją atskubėjo Kelmės mažojo teatro direktorius ir režisierius Algimantas Armonas su administratore Skaiste Antanavičiūte. Teatro koridoriuose telkšojo vanduo, bet gaisraviete prakvipę teatralai neatėjo pasiskųsti, kokia nelaimė ir juos ištiko: likę be patalpų ir kompiuterių, direktoriaus namuose rinko tekstą, kuriuo rajono Garbės piliečio vardą siūlo suteikti mūsų rajone gimusiam ir su mūsų teatru gražiai bendradarbiaujančiam garsiam kino ir teatro aktoriui Juozui Budraičiui. O mums teko kaimyniškų talkininkų vaidmuo: nukopijuoti pasirašytą ir antspauduotą teikimą ir persiųsti savivaldybei.

Tada pagalvojau: kokie stiprūs savo dvasia, kokie optimistai tie teatro žmonės, tokią sunkią valandą ne rypaujantys, ne galvojantys apie savo nelaimę, o žvelgiantys į rytdieną, į žmogų, kuriuo didžiuotųsi kaip savo kraštiečiu bet kuri Lietuvos vietovė.

Apie tai, kaip dabar dirba Kelmės mažasis teatras, su jo vadovu Algimantu Armonu kalbėjomės po gaisro praėjus savaitei.

– Ugnis teatro nepalietė, bet jis nukentėjo, gesinant gaisrą. Tai kaip dabar gyvenate?

– Kultūros centro gaisras be galo skaudus. Pastatas buvo taip gražiai renovuotas, vyko tiek puikių renginių, taip džiaugėsi visi darbuotojai, tiek idėjų turėjo direktorius Arnas Arlauskas, taip sutartinai, susiklausę visi dirbo kultūros labui, ir staiga – ugnis, nušlavusi viską… Ir mes, teatralai, džiaugėmės ir didžiavomės savo naujaisiais namais… Atsitiko, kas atsitiko. Stengėmės nelaimę priimti ramiai, be isterijos, šaltu protu, tikėdami, kad viskas vėl sugrįš į vietas, atsiras pinigų. Žinoma, vidinis nerimas, sutrikimas liko visų širdyse. Bet ne erzinantis, naikinantis, viską griaunantis pyktis… Vanduo į teatrą bėgo nuo stogo. Sėmėm vandenį, visi rūbai pasmirdo gaisraviete.

Bet kiek gerų, dėmesingų žmonių aplink! Paskambino šiauliškis aktorius Vladas Baranauskas, kiti teatralai ir kultūros žmonės. Tikslas buvo ne pasmalsauti, o užjausti, suprasti, kaip laikomės. Žinojimas, kad esi ne vienas, labai svarbu. Mažeikiškiai užsakė du spektaklius, kviečia gastrolių, rūpinasi, kad būtų kuo daugiau žiūrovų, supranta, kaip teatrui svarbu kaupti lėšas.

Kažkada visi dairėsi į didmiesčius, ten kuriamą meną. O dabar Lietuvoje prasidėjo kultūros augimas regionuose. Ir Kelmė turėjo tokią salę, tokią galeriją, tokią aparatūrą, kokią ir ne kiekvienam dideliam mieste rasi. Tik mes, žmonės, turim pamesti provincialų mąstymą, tobulėti, stiebtis į viršų. Kiek būsim gražūs patys, tiek gražus bus ir mūsų miestas.

– Sausio pabaigoje planavote spektaklio premjerą. Jos nebus?

– Premjera, numatyta sausio 20 dieną, bus maždaug po mėnesio. Taigi, turint galvoje gaisrą, vėluosime nedaug.

Teatre repetuoti kol kas negalime – vandens nebėra, bet yra aitri smarvė. Išeitį radome: važiuojame repetuoti į Vaiguvą, į Užvenčio kultūros centro filialą. Ten mums pašildo patalpas, esame dėkingi, galime ruoštis premjerai.

– Ką galite pasakyti savo ištikimiems žiūrovams? Koks susitikimas mūsų laukia?

– Režisuoju ukrainietės Nadieždos Mirošničenko iš Donecko pjesę „Tas, kuris atidarys duris“. Veiksmas vyksta Ukrainoje, o atsiveria visos žmonijos žaizdos… Įstabu, kokį šeštąjį jausmą turi talentingi žmonės, – autorė tarsi numatė, kas bus, nors pjesė parašyta gerokai prieš karą.

Sakau – pjesė, nors reikėtų vadini drama ar net tragikomedija. Veiksmas rutuliojasi lavoninėje, daug įtampos, bet bus ir linksmų dalykų. Trumpai tariant, tai bus spektaklis apie viltį.

Mirošničenko esu atradęs senokai, mūsų pasirinkimas nėra susijęs su dabar teatruose paplitusia mada, o gal reikėtų sakyti – moraliniu palaikymu, statyti ukrainiečių autorius. Mes irgi palaikome su rusų okupantais kovojančią tautą savo darbais, bet šįkart pasirinkta tiesiog talentinga autorė.

O premjera, tikimės, vyks namuose – Kelmės mažajame teatre. Džiugu, kad žiūrovų kėdės visai nenukentėjo.

– Ar ta premjera šiemet bus vienintelė?

– Tikiuosi, ne. Iš Sakartvelo atvyks kelmiškiams jau pažįstamas režisierius Turgay Velizade, statys Moljero pjesę.

Režisierius Gediminas Trijonis išsivertė pjesę ir ketina ją statyti.

Vaikams taip pat ketiname statyti spektaklį. Lengva nebus, nes norime, kad jis būtų ne mažiau populiarus už „Katino Prunelijaus sapną“, su kuriuo apvažiavome pusę Lietuvos ir visur susilaukiame karštų plojimų. Koks bus tas spektaklis, kol kas anksti kalbėti. Telieka paslaptis.

– Ačiū už pokalbį ir kūrybinės sėkmės Jums ir Mažajam teatrui!