Pristatytos antrosios „Sietuvos“

Žemaitės viešojoje bibliotekoje pristatytas Kelmės krašto kultūros ir istorijos žurnalas „Sietuvos“. Pirmasis „Sietuvų“ numeris išėjo 2021-ųjų metų pabaigoje ir jau tapo bibliografine retenybe.

Po dviejų Užvenčio Šatrijos Raganos gimnazijos moksleivės Vaivos Rimdeikaitės atliekamų dainų „Sietuvas“ pristatė bibliotekos darbuotoja Živilė Gerčienė, kuriai ir teko didžiausi leidybos rūpesčiai ir darbai. Ji pasidžiaugė, kad žurnalas storesnis nei pirmasis, jame – 16 didesnių straipsnių ir daug informacinių pranešimų, o viršelį puošianti Virginijaus Mankaus nuotrauka, tas sausumos lopinėlį supantis žalias vanduo, gali būti interpretuojama ir taip: „apsamanojusi“ kultūra ir istorija. Iš viso, sakė Ž. Gerčienė, leidžiant žurnalą dalyvavo 30 žmonių.

Vicemeras Egidijus Ūksas pirmąjį „Sietuvų“ žurnalą įvardijo kaip pavykusį eksperimentą, o štai antrajam buvo sulaukta kur kas daugiau įvairios kokybės tekstų. Paaiškino vicemeras ir viršelio „provokaciją“: tai išeksploatuoto Pakražančio žvyro karjero likusi salelė.

– Po pirmojo „Sietuvų“ numerio sulaukėme daug įvairiausių atsiliepimų. Tikimės pastebėjimų ir jūsų minčių sulaukti ir kai perskaitysime antrąsias „Sietuvas“, – sakė vicemeras, kuris yra ir visuomeninės žurnalo redakcinės kolegijos pirmininkas, įteikęs gėlių puokštę Ž. Gerčienei.

Leidėjo – Žemaitės viešosios bibliotekos – vardu kalbėjusi direktorė ir redakcinės kolegijos narė Rita Grišienė sakė nejautusi papildomo leidybos „svorio“, nes susitelkusi dirbo visa bibliotekos komanda.

Apžvelgus keletą „Sietuvų“ rašinių, savo atradimais pasidalijo straipsnio „Kas buvo tie, kurie gyveno prieš mus? Užvenčio miestelio žmonės šešioliktame – devynioliktame šimtmečiuose“, skirto Užvenčio 485 metų sukakčiai, autorius, Šiaulių „Aušros“ muziejaus muziejininkas, Lietuvos istorijos instituto doktorantas Laurynas Giedrimas. Pasak jo, gyvename ypatingame rajone. Štai Jukniškės kaime prieš 150 metų gyvenęs Adomas Gudmanas laikė 50 kelmų bičių, o netoliese tekantys Mėdaus ir Saldaus upelių vardai irgi gali būti susiję su tuo bitynu. Tad gal mūsų rajone slypi lietuviškos bitininkystės pradžia? Jis kalbėjo ir apie „Aušros“ muziejuje saugomą Beržėnų dvaro retą servizą, išnykusį renesansinio stiliaus Želvių dvarą, surastą 1812 m. Tytuvėnų parapijos žemėlapį, Vlado Pūtvio-Putvinskio kolekcionuotus atvirukus bei kitus istoriko ir muziejininko atradimus.

Renginyje dalyvavę jau gavo „Sietuvas“. Tad plačiau apie šį sveikintiną kultūrinį reiškinį parašysime ir mes, žurnalistai, kai perskaitysime.

O dabar jau galime dėkoti leidėjams ir džiaugtis.