Sūrių šventė – tradicinė, bet su naujais akcentais

Praėjusią savaitę dvi dienas vyko tradicinė respublikinė Sūrių šventė „Nuo Jurginių – lig Žolinių“, kurią organizavo Pakražančio kultūros centras. Ši šventė jau šešioliktoji, o respublikinio renginio statusą turėjo jau penktą kartą. Tokią šventę, vyksiančią per Jurgines, t.y. balandžio 23-iąją, mintis kilo organizuoti Pakražančio kultūros centro darbuotojai Danutei Anankaitei. Pirmiausia joje dalyvaudavo tik Pakražančio seniūnijos bendruomenės, vėliau ji tapo rajoninė, o nuo 2014 metų keturis, kai šiam centrui pradėjo vadovauti Laima Lapinskienė,keturis kartus ji buvo regioninė ir vadinosi „Jurgis, Jorgis ir Jurgelis – skamba jis visom tarmelėm“. Nuo 2018 metų šis renginys jau yra respublikinis. 2020 m. šventės organizatoriams susidariusios aplinkybės privertė keisti ir šventės datą, ir jos pavadinimą. 2020 m. dėl pandemijos balandžio mėnesį masiniai renginiai buvo uždrausti ir šventę teko perkelti vasaros antrąją pusę. Todėl ir pavadinta buvo „Nuo Jurginių lig Žolinių“. Iki praėjusių metų pagrindinį šventės šeimininko Jurgio vaidmenį atliko Griniuose gyvenantis Kelmės pašto viršininkas Zigmas Gaidauskas. Šiemet baigiamąjį ir svarbiausią šventės renginį, vykusį kieme prie Pakražančio kultūros centro vedė su šia švente užaugusios Toma Andrulytė ir Deimantė Kavaliauskaitė. Pastarosios pirmosiose šventėse atliko jos šeimininko Jurgio dukrų vaidmenis. Dabar Toma Vilniaus universitete studijuoja žurnalistiką, o Deimantė dirba sostinėje Muzikos ir teatro akademijoje.

Dabartinės sūrių gamybos paslaptys

Pirmoji šios šventės diena prasidėjo Valpainiuose Dalios ir Arūno Zakarų šeimos vienkiemyje edukaciniu renginiu, skirtu sūrių gaminimui. Dalia nuo pirmosios šventės buvo jos siela ir į Pakražančio kultūros centrą atveždavo pačios pagamintų įvairių rūšių sūrių. Vėliau sūrius pardavinėdavo Kražių ir kitų miestelių turguose, dalyvaudavo įvairiose respublikinėse šventėse, parodose, mugėse. Prieš trejus metus Kelmės krašto partnerystės Vietos veiklos grupės vadovė Nelė Želvienė pasiūlė D. Zakarienei steigti savo sūrinę ir rengti projektą Europos Sąjungos finansinei paramai gauti. 2020 m. pabaigoje paraiška buvo parengta ir pateikta vertintojams. Ją vertino ir paramą skyrė Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA). Parama sudarė 43,9 tūkst. eurų. Dar 12 tūkst. eurų turėjo pridėti patys Zakarai. Jų įnašu buvo užskaitytos lauko virtuvės patalpos, kuriose dabar gaminami sūriai, kitas inventorius reikalingas pieno perdirbimui.

Reikėjo laiko, kol buvo nupirkta įranga, sutvarkyti dokumentai. Zakarai nuo šių metų birželio pradžios įsteigė asociaciją „Valpainių sūriai“. Dalia su marčia Laura per dieną pagamina vidutiniškai po 100 sūrių. D. Zakarienė turi 16 sūrių receptų, tačiau dažniausia gamyboje naudoja tik 6–7 receptus.

– Gaminu tuos sūrius, kurie turi didžiausią paklausą. Jau žinau kiek ir kur  galime parduoti sūrių. Jais prekiaujame šešias dienas. Sekmadieniais ilsimės. Prekiaujame Kelmės ir rajono miestelių turguose, Kelmėje ir Tytuvėnuose atsirado dvi parduotuvės, norinčios prekiauti mūsų pagamintais sūriais. Kai yra kokia šventė, pagaminame ir 200 sūrių. Tiek jų pagaminome ir beveik visus pardavėme neseniai Viduklėje vykusioje Koldūnų šventėje, – pasakojo edukacinio užsiėmimo dalyviams D. Zakarienė. – Pastebėjau, kad atskirose Lietuvos vietovėse skirtingi žmonių skoniai. Pavyzdžiui, kauniškiai mėgsta sūrius su tokiais prieskoniais, kuriais mūsų rajono žmonių nesuviliosi. Kai vykstame į šventes ar muges, priklausomai nuo vietovės paruošiame ir atitinkamą asortimentą.

Apie 30 kvadratinių metrų užimančioje patalpoje – cechas, persirengimo kambarys, skalbimo mašina, lentynos, kriauklė, stalas. Ceche už projektines lėšas įgytas 100 litrų talpos pieno katilas, presas sūriams spausti, didžiulis šaldytuvas produkcijai laikyti, autobusėlis su įranga. Už savus pinigus Zakarai nusipirko gerokai virš tūkstančio eurų kainavusias lipdukines svarstykles, reikalingas tvarkingam ženklinimui, kompresorių.

Sūriams naudoja savų karvių pieną. Pastarųjų dabar melžia dešimt. Dalia prisipažįsta, kad su nerimu laukia rudens ir žiemos, nes bijo, kad nepritrūktų pieno. Pasak jos, dabar jau sunku ir iš kaimynų pirkti pieną, kadangi šie dėl menkų supirkimo kainų, sparčiai mažina bandas.

Nors D. Zakarienė beveik visą dieną praleidžia sūrinėje, tačiau laiko randa ir visuomeninei veiklai. Ji jau senokai vadovauja Valpainių kaimo bendruomenei.

Pasak L. Lapinskienės, jau ir pernai šis tradicinis renginys vyko dvi dienas, nes besidomintieji sūrių gamyba lankė Žemaitijos pienininkystės ūkius. Šiemet edukacinį renginį buvo galima organizuoti savoje seniūnijoje.

Pirmoji šventės diena baigėsi dar vienu edukaciniu renginiu, kurį vedė šieno skulptorė Danutės Saukaitienė iš Marijampolės rajono. Ji pakražantiškes mokė gaminti šieno skulptūras. Ta proga veikė ir D. Saukaitienės šieno skulptūrų paroda.

Sūrio istorija

Prieš keletą savaičių Kelmėje vykusiuose Žemaičių etnokultūros kursuose Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas prof. Rimvydas Laužikas skaitė paskaitą apie tai koks mūsų tautiečių pietų stalas buvo prieš kelis amžius. Dabar profesorius atvyko į Zakarų vienkiemį ir ten esančioje pirtyje, kur vyko ir Dalios gaminamų sūrių degustacija, supažindino su sūrio istorija.

Laužikas, pasiremdamas įvairiais žodynais ir istorijos šaltiniais, sakė, kad sūrio pavadinimo vien su žodžiu „sūru“ tapatinti nereikia. Tuo labiau, kad Lietuvoje nėra druskos išteklių. Todėl arčiau tikrovės yra žodžiai „aitru“, rūgštu“, nes sūris pasižymi išrūgų, rauginto pieno skoniu.

Lietuvoje pirmieji sūriai galėjo atsirasti prieš 5 tūkst. metų, nes anksčiau mūsų protėviai patys neaugino nei avių, nei ožkų, nei karvių. O miškuose nebuvo žvėrių, iš kurių pieno galima gaminti sūrius. Arčiausiai Lietuvos žinomas sūrio gaminimo faktas užfiksuotas prieš 7500 metų, netoli Varšuvos. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir vėlesniais laikais, sūriai kaip ir kiti pieno produktai maisto hierarchijoje buvo antroje vietoje po mėsos gaminių. Trečiame hierarchijos laiptelyje buvo daržovės ir grūdai, o ketvirtame – gamtos gėrybės. Beje, trečiajame Lietuvos Statute numatytos baudos už sūrių vogimą. Jos siekė nuo 4 iki 20 denarų. Tais laikais karvės duodavo mažai pieno. Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Pavyzdžiui, Anglijoje nuo šv. Jurgio iki šv. Mykolo karvė duodavo tik apie 360 litrų pieno. Šioje šalyje buvo normalu jei karvė per metus duodavo 150 litrų pieno. Pasak Maneikiuose gyvenančio pieno ūkio savininko Alberto Brazo, dabar normalu, jei karvė per metus duoda 12 tūkst. litrų pieno. Pavyzdžiui, iš pieningesnių karvių net per dieną primelžiama 70 litrų pieno.

Laužikas gaspadinėms priminė, kad sūrius galima gaminti ir iš obuolių, grybų. XVI amžiuje sūrius laikydavo svirne, kamaroje, rūsyje. XVI–XVII amžiuje žinomi ir fermentiniai (brandinti) sūriai. Buvo ir pasninko sūris, jį gamindavo iš kiaušinių, aguonpienio. Sūriai buvo naudojami ir sriubose, pavyzdžiui alaus sriuboje. Sūris vėlyvaisiais viduramžiais ir dabar naudojamas desertui.

Šventės akordas

Praėjusį sekmadienį įvyko baigiamasis sūrių šventės renginys. Pardavimui sūrių gamintojai pateikė daugiau kaip 400 paprastų, rūkytų, keptų su įvairiais prieskoniais sūrių. Degustavimui 15 šeimininkių pasiūlė 27 sūrius. Pasak D. Anankaitės, iki rekordo – 86 sūrių gerokai pritrūko. Tačiau kai buvo pasiektas minėtas rekordas ir pagrindinis šventės tikslas buvo – siekti jo.

Šventę pradėjo Pakražančio kultūros centro kapela (vadovė L. Lapinskienė). Kolektyvų pasirodymą paįvairino jaunieji vietiniai pasakoriai Jonas Palubeckis ir Augustė Samuilytė. Šį kartą šventėje koncertavo visų Lietuvos regionų kolektyvai: Žemaitijai atstovavo Raseinių kultūros centro tradicinės instrumentinės muzikos ansamblis „Dubysa“ (vadovas Dainius Maslauskas), Dzūkijai – Elektrėnų kultūros centro folkloro ansamblis „Runga“ (vadovė Rūra Vaičekonytė–Chveduk), Suvalkijai – Vilkaviškio kultūros centro folkloro ansamblis „Sūduviai“ (vadovė Jūratė Drunienė), Mažajai Lietuvai – Senųjų kaimo tradicijų kultūros centro folkloro ansamblis „Vainuta“ (vadovė Jolanta Majienė), o Aukštaitijai – Salako kultūros kaimo kapela „Vaivoras“ (vadovė Danguolė Kiselienė).

Iš viso per penkias respublikines šventes jau pasirodė 24 kolektyvai. Jų būryje buvo ir Tytuvėnų kultūros centro Šedbarų skyriaus Vaikų liaudiškų instrumentų muzikavimo skyriaus atstovai bei Kelmės mietso bendruomenės armonikierių kapela „Sūkurys“ (vadovas Justinas Kasparas).

Į šventės šurmulį įsijungė ir Pakražančio seniūnijos Grinių, Valpainių, Stulgių, Žalpių bendruomenės, kurių šeimininkės kepė kiaušinienę.

Šventės dalyvius ir žiūrovus sveikino Kelmės rajono meras Ildefonsas Petkevičius, mūsų rajono savivaldybės tarybos Švietimo, kultūros ir viešosios tvarkos komiteto pirmininkė Emilija Kvietkuvienė bei jos narys Vytautas Barkauskas.

Šventė baigėsi nuotaikingu Lietuvoje žinomo „Kitavos“ ansamblio iš Šiaulių koncertu.

Sūrių šventę „Nuo Jurginių – lig Žolinių“ finansavo Lietuvos kultūros taryba ir mūsų rajono savivaldybė.

Stasio Maziliausko nuotraukos