„Ta pati kaip kadaise“
Bronislava BUCHIENĖ
Tytuvėnų senjorių mokytojų klubas „Raskila“ – kupinas naujų įdomių idėjų, kurias stengiasi įgyvendinti. Moterų vadovė Terėsė Rimulaitytė sumąstė pagerbti jau Anapilin iškeliavusias Kelmės rajono šviesuoles Reginą Biržinytę ir Idaliją Stankienę. Šios buvusios Kelmės Žemaitės viešosios bibliotekos darbuotojos, literatės-poetės paliko neišdildomą pėdsaką rajono skaitytojų, kūrėjų ir šiaip šviesių žmonių atmintyje.
Popietę vedė kūrybinio „Austėjos“ klubo vadovė, raskilietė Justina Viržintienė. Renginio pradžioje ji pristatė abi anksčiau minėtas moteris, kurios, pasak Justinos, dvasiniu lygmeniu priartėjo prie pakilusių virš kasdienybės ir buities, nešusių šviesos žiburį Julijos Žemaitės, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Lazdynų Pelėdos, Šatrijos Raganos… Praėjo daug laiko, nutekėjo daug vandens, bet netyla Reginos ir Idalijos žingsniai amžiname laiko kely. Justina pasakojo, kad pažinojo abi moteris. Jas, anot popietės vedėjos, jungė daug bendrų bruožų: subtilumas, uždarumas, inteligentiškumas, meilė kūrybai, knygai, vienatvei, gamtai, kelionėms…
Prie iškeliavusiųjų Amžinybėn paminėjimo savo kalba prisidėjo ir Kelmės Žemaitės viešosios bibliotekos direktorė Rita Grišienė, kuri pasidžiaugė, jog Tytuvėnuose vyksta tokie unikalūs, dvasingi renginiai, ir dėkojo už iškilių moterų pagerbimą. Pasak direktorės, gyvenimas parodė, kad tai buvo neeiliniai žmonės. Rajono bibliotekos vadovė akcentavo, kad, nepaisant išvardintų bendrų bruožų, šios moterys buvo be galo skirtingos. Biržinytė paliko ne tik originalios kūrybos, bet yra įsteigta ir jos vardo premija. Idalija buvo kruopšti darbuotoja, labai gera. Žmogus, sakė Rita Grišienė, gyvas tol, kol kabo jo paveikslas, kol yra mūsų širdyse.
Popietės vedėja kreipėsi į Ameliją Miltenienę, konstatuodama, kad pastaroji, atvykusi gyventi į Kelmę, rado Reginos draugystę, o vėliau tapo ir pirmąja Reginos Biržinytės premijos laureate. Prieš dvi dešimtis metų knygoje „Prie Kražantės“ poetė skyrė draugei kūrinį „Išėjusiai ten, už ribos“. Kokia ji iškyla prisiminimuose dabar?
Amelija Miltenienė pasakojo, kad ją prisimena lygiai taip pat, kaip rašė eilėraštyje 5-ųjų mirties metinių proga. Moteris sakė, kad su Regina Biržinyte ją jungė kažkokia vidinė dvasinė jėga. Abi išvaikščiojo Kražantės ir Dubysos pakrantes, kūreno laužus, svajojo, skaitė ir – greta patylėdavo. Regina ir Idalija, pasak Amelijos, buvo labai skirtingos, tačiau jas vienijo tai, ką nusako prof. Giedrės Čepaitienės žodžiai: „Šviesūs žmonės neturi provincialumo sindromo. Jie visur šviečia savo širdies šiluma šildydami aplinkinius“. Poetė ne tik perskaitė buvusiai draugei dedikuotą eilėraštį, bet ir padainavo dainą, kurioje užsimenama apie „iškeliavusius su paukščiais“ ir kviečiama džiaugtis gyvenimu.
Prisiminimų popietėje viešėjo kultūrinių renginių bei kūrėjų globėja Kelmės rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Jadvyga Gaupšienė. Ji atkreipė dėmesį į be galo nuoširdžią atmosferą, pasidžiaugė jaunatviškomis raskilietėmis, linkėjo sveikatos ir stiprybės, kad galėtų vesti dar daug panašių renginių.
Justina Viržintienė sakė, kad Regina Biržinytė Idaliją Stankienę vadino geriausia rajono bibliografe, miniatiūrų meistre. Idalija suspėjo atlikti, pasak Justinos, kalną darbų, išleisti kūrinių. Daugelio išspausdintų knygų kraitis sukrautas drauge su vyru, kuris lydėjo ją per visas negandas ir ligas, drauge visur keliavo. Tad, aišku, pasidalinti prisiminimais pakviestas Edvardas Stankus. Vyras pasakojo, kad Žemaitijoje prabėgo pusė jo amžiaus, kad įamžintas jis drauge su žmona kūryboje, kad knygos byrėte byrėjo, rašė ir vaikams… Savo šviesaus atminimo sutuoktinę literatas prisimena linksmą, patariančią, padedančią. Šviesia nostalgija dvelkė poeto skaitomi posmai.
Popietės vedėja citavo Vytautą Šimkūną: „Nebūtis – tai gyvenimo naujo pradžia, tik nuo nulio skaičiuojamas laikas“. Poetas nepažinojo literatės, tačiau, anot Justinos, kūrinyje „Pro memoria Reginai Biržinytei“ sukūrė romantiškai tikrovišką, gyvą, ekspresyvų poetės sielos psichologinį portretą. Be to, Vytautas padėjo išleisti ir geriausių eilėraščių knygą „Taip lengva“. Kaip pasakojo pats poetas, žmogų galima pajausti per jo kūrybą. Jam teko perskaityti paliktą rankraštį. Vytautas Šimkūnas atkreipė dėmesį į tai, kad Biržinytės kūryboje nepaprastai akcentuojama upė, ji tarsi maitino poetės sielą ir kūrybines jėgas. Poetas perskaitė ištrauką iš menamo eiliuoto pokalbio su Regina.
Justina Viržintienė priminė, kad rajono laikraštis ilgą laiką buvo pagrindinė Reginos Biržinytės tribūna. Čia publikuodavo ne tik poeziją, bet ir gausius kelionių įspūdžius, straipsnius, recenzijas. Taip atsirado „Vieversėlis“. Daugelis šio puslapio autorių susibūrė į literatų klubą „Vieversys“. Klubas gyvuoja ir jam vadovauja vienas iš Reginos Biržinytės premijos laureatų Viktoras Gulbinas.
„Vieversio“ prezidentas sakė, kad klubo steigimo iniciatorė buvo Regina, bet ji paprastai laikydavosi atokiau, mėgo vienumą. O Idalija Viktoro atmintyje liko kaip bitelė, triūsianti prie darbo stalo, tvarkanti ne tik bibliografinę medžiagą, bet ir fiksuojanti rajono literatūrinio gyvenimo įvykius. Pasak Gulbino, kiekvienais metais moteris surinkdavusi solidžią bylą.
Savo nuoširdžiais prisiminimais apie Reginą Biržinytę dalinosi Tytuvėnų miesto bibliotekininkė Zita Deikutė. Jos nuo 1987 metų buvo kambariokės. Gyveno, pasak Zitos, labai nešeimininkiškai – valgyti negamino, tačiau daug laiko leisdavo gamtoje, dalyvavo Sąjūdžio organizuojamuose renginiuose. Daug buvo ir tylos, kuri visai neslėgė. Idaliją Zita ir pažinojo. Ji buvusi šilta, nuoširdi, tikra, tokių žmonių, kaip sakė bibliotekininkė, yra tik vienetai.
Poezijos skaitytoja ir vertintoja Emilija Rudzevičienė, atėjusi į biblioteką, nenustebina bibliotekininkės, kai paprašo geros poezijos. Skaito ir minimas autores. Poečių paminėjimo popietę moteris pavadino labai jautria, nuoširdžia.
Visą poetinį, literatūrinį, muzikinį renginį gražiai sujungė Teresės Rimulaitytės suburta tvirta „Raskilos“ komanda. Pati vadovė sunegalavo, tad, sumanytą planą vykdė jau minėta Justina Viržintienė, Danutė Molotokienė, Michalina Gužauskienė, Marytė Savickienė, Stasė Abromonienė ir Elena Aksamatauskienė. Jos giedojo, dainavo, skaitė prisimenamų kūrėjų poeziją. Dainas ir giesmes lydėjo kultūros centro darbuotojo Regimanto Zenausko akompanimentas.
Šis renginys vyko Tytuvėnų regioninio parko Lankytojų centre, puikių, kruopščiai padarytų šiluviškės Birutės Vaišvilienės siuvinėtų paveikslų apsuptyje. Tai aštunta moters darbų paroda. Kaip sakė siuvinėtoja, gražiai jos mama mezgė, ji pati kažkada nėra, o dabar kryželiu kuria paveikslus. Vyrauja religiniai siužetai, daug gamtos, gėlių, gyvūnų.