Už ką komunistai iš kunigo atėmė radiją

Egidijus ŪKSAS

Kelmės J. Graičiūno gimnazijos vyresnysis istorijos mokytojas

1982 metais Sovietų Sąjungoje ėjo į pabaigą L. Brežnevo valdymo laikotarpis. „Didysis stagnatorius“ mirė 1982 metų lapkričio 10 dieną. Tai, kad skaitote šį straipsnį šiomis lapkričio dienomis, yra tik sutapimas. Tuo metu komunistų veikėjų kalbose ir suvažiavimuose vis dar vegetavo rožinė sovietinių gyventojų viltis – komunizmas, tačiau tikrovėje ji buvo seniai palaidota. Režimas naikino tradicines vertybes, bet vietoj jų peršama komunizmo ideologija nekeitė visuomenės taip, kaip to siekė komunistai. Vietoj siekto sukurti „naujojo sovietinio žmogaus“ užaugo „homo sovieticus“,– dauguma individų gyvendavo dvilypį gyvenimą: viešai išpažindavo sovietines vertybes ir joms pritardavo, tačiau asmeniškai jomis netikėdavo. Kuo toliau, tuo labiau ideologizuota oficiali kultūra negalėjo paveikti įsivyravusio abejingumo ideologiniams lozungams ir netikėjimo komunistinės ateities pažadais Tokia situacija visuomenėje kėlė didžiulę grėsmę komunistų valdžios egzistencijai, todėl buvo sugriežtinta cenzūra, suaktyvėjo komunistų propaganda, buvo steigiamos ideologinės institucijos (politiniai būreliai, marksizmo-leninizmo universitetai ir kt.), priveista gausybė partinių agitatorių, kiekvienoje darbovietėje veikė partinės organizacijos. KGB uoliai vykdė komunistų valdžios nurodymus ir, panaudodama visas įmanomas priemones, stovėjo „komunistinių idealų sargyboje“.

1982 m. sausio 7 d. Lietuvos SSR KGB pirmininkas generolas majoras V. Petkevičius patvirtino Kelmės KGB skyriaus viršininko P. Braukos pateiktą skyriaus metų veiklos planą. Iš jo sužinome, kad 1982 metais Kelmės rajonas buvo „uždarytas užsieniečių lankymui“. Nors svarbių karinių ir pramonės objektų rajone nebuvo, bet geležinkeliu ir keliais būdavo pervežami kariniai kroviniai, ginkluotė ir kariuomenė. Plane pateikiama labai įdomi statistika, iš kurios galima susidaryti vaizdą, koks buvo gyventojų sekimo ir kontrolės mastas paskutiniaisiais sovietinės okupacijos metais. Nurodomas skaičius asmenų, į kuriuos galėjo orientuotis priešas“ Kelmės rajone (cituoju): „buvę užsienio žvalgybų agentai – 1; repatriantai ir reemigrantai, atvykę po 1969 metų – 1; asmenys, palaikę ryšius su užsieniečiais, atvykusiais į SSRS – 42; asmenys, vykę į kapitalistines šalis su asmeniniais reikalais – 11; asmenys, susirašinėję su giminėmis ir pažįstamais, kurie gyveno kapitalistinėse šalyse – 990; asmenys, gavę vertingų dovanų iš kapitalistinių šalių – 48; asmenys, turėję ketinimų emigruoti – 1; asmenys, rodę išdavikiškas nuotaikas – 1; asmenys be pilietybės –1; asmenys, anksčiau teisti už ypatingai sunkius valstybinius nusikaltimus – 205; asmenys, grįžę iš specialiųjų gyvenviečių (tremties vietų – aut.) – 410.“ Ypatingas dėmesys turėjo būti skiriamas „analizuojant visus gautus signalus apie rajono gyventojų kontaktus su užsieniečiais, tiek SSRS teritorijoje, tiek užsienyje“. Negana to, planuota sekti „rajono gyventojus, kurie į užsienį perduoda pirmines ir neatsakingas žinias. Kiekvienu atveju nustatyti autorius ir dokumentų siuntėjus“. KGB neramino tai, kad daugėjo rajono gyventojų, norinčių susitikti su užsienyje gyvenančiais giminėmis. Todėl saugumiečiai, pasitelkę agentus bei patikimus asmenis, planavo apklausinėti gyventojus, kurie grįžo iš užsienio kelionių ar susitikimų su užsieniečiais, ir tokių apklausų būdu išsiaiškinti, kas tie „reakcingi lietuvių emigracijos ir klerikalinių Vatikano organizacijų emisarai“. Negana to, visi asmenys, kurie bendravo ar turėjo kontaktų su užsieniečiais, buvo įtraukiami į KGB informacinę sistemą „Fort-67“.

Baimindamiesi, kad bus „išduota komunistinė tėvynė“, KGB sekė visus, kurie ketino kaip turistai išvykti į kapitalistines ir besivystančias šalis – būsimiems keliauninkams buvo numatyta „kruopštesnė patikra“, o ypač tiems, kurie vienokiu ar kitokiu būdu buvo pareiškę savo „išdavikiškas nuotaikas“ – buvo duotas nurodymas, kad tokie asmenys „nepatektų į užsienį vyksiančias turistų grupes“.

Plane minimi 1981 metų įvykiai Kelmės rajone – eisenos iš Tytuvėnų į Šiluvą organizavimas, Kelmės moksleivių išplatinti antisovietiniai atsišaukimai, todėl kagėbistai ketino plėsti savo agentūrą jaunimo tarpe ir tarp tikinčiųjų. Plane buvo numatyta ypatingą dėmesį skirti keliems rajono gyventojams. Apie A. Bružą Kelmės KGB turėjo kažkokios medžiagos, kuri, esą, liudijo apie jo nusikalstamą veiklą ir turėjo „išdavikiškų ketinimų“. Tam, kad „galėtų išsiaiškinti jo planus bei kontroliuoti elgesį“, čekistai ketino užverbuoti agentą iš A. Bružo artimųjų. Sekti A. Bružą buvo pavesta agentams „Kvietkus“ ir „Antanaitis“, o užduotį įvykdyti iki 1982 m. kovo 1 d. buvo pavesta leitenantui G. Lapinskui. Buvo sekamas toks P. Puzonas, kuris anksčiau buvo teistas už „teroristinę veiklą“, jo bylą 1982 metais iš Kelmės kagėbistų perėmė 5-a KGB valdyba. P. Puzonas buvo ne tik sekamas, bet norėdami užkirsti kelią „galimai veiklai naudojant sprogstamąsias medžiagas“, KGB ieškojo ir ketino užverbuoti tinkamą agentą, kuris galėtų geriau sekti įtariamąjį, planavo imtis priemonių, kurios užkirstų kelią išvykti ir pakeisti gyvenamąją vietą, bei bandyti „ideologiškai perauklėti“. Atsakingu už P. Puzono sekimą ir „perauklėjimą“ iki 1982 m. balandžio 1 d. buvo paskirtas vyresnysis leitenantas P. Tefelis. Tam pačiam kagėbistui buvo pavesta iki rugpjūčio 1 d. stebėti „nelegalaus reakcinio religinio judėjimo „Krišnos sąmonė“ dalyvę Z. Šimkutę, kontroliuoti jos elgesį, užkirsti kelią naujų narių įtraukimui, ir iš jos aplinkos užverbuoti agentą. Kagėbistams P. Tefeliui ir G. Lapinskui buvo pavesta sekti „procesus, kurie vyksta asmenų, grįžusių iš įkalinimo ir tremties vietų, aplinkoje; pasitelkti tam agentūrą, kuri galėtų tinkamai stebėti ir užkirsti kelią priešiškai veiklai. Atkreipti ypatingą dėmesį į agentūros plėtimą, įtraukiant į ją suaugusius tremtinių vaikus“. Agentai „Genys“, „Stepas“, „Maksimas“, „Andriuška“ ir „Vasara“ buvo įpareigoti nuolat sekti jaunimo ir paauglių susibūrimo vietas, ryžtingai veikti, jeigu bus pastebėti „antisovietinių, klerikalinių ir kriminalinių elementų bandymai įtraukti jaunimą į priešišką veiklą“. Be to, kagėbistai 1982 metais turėjo užverbuoti ir nustatytą skaičių naujų agentų iš įvairių socialinių sluoksnių, pavyzdžiui, iš jaunimo turėjo būti parinkti 5 tinkami verbavimui kandidatai – du Tytuvėnų profesinėje mokykloje, du Kelmėje ir vienas Tytuvėnuose. Negana to, norėdami patikrinti agentūrą, saugumiečiai pavedė agentams sekti vieni kitus – „Genys“ sekė „Stepą“, „Kvietkus“ stebėjo „Antanaitį“.

Kelmės KGB ieškojo asmenų, kurie (cituoju) „galimai prisideda prie nelegalių antisovietinių leidinių „Kronika“ („Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“), „Dievas ir Tėvynė“, „Aušra“ ir kt. leidimo bei platinimo“. Pats poskyrio viršininkas P. Brauka ėmėsi „tirti“ vienuolį jėzuitą Vladą Alesių, vieną šviesiausių Tytuvėnų krašto žmonių. Pasitelkus agentus „Ona“ ir „Edita“, iki gegužės 1 d. buvo numatyta išsiaiškinti vienuolio ryšius ir pažįstamus, iš jų parinkti tinkamą verbavimui agentą. Visai Kelmės KGB agentūrai buvo prisakyta ieškoti asmenų (cituoju), „galimai prisidedančių prie nelegalių antisovietinių leidinių leidybos ir platinimo, kruopščiai aiškintis kiekvieną faktą ir žinutę iš rajono gyvenimo, publikuotą nelegaliuose leidiniuose, ir imtis visų priemonių nustatant jų autorius“.

Skirtingai nei KGB, kuri slėpė savo agentų ir informatorių tikrąsias pavardes, žmogaus ir tikinčiųjų teisių gynėjai okupuotoje Lietuvoje nesislapstė. Komunistus ir čekistus varė į neviltį tų žmonių drąsa bei vis didėjantis juos palaikančių gyventojų skaičius, todėl komunistų valdžios desperacija darėsi vis akivaizdesnė. Pateiksiu žinutę iš pogrindyje leistos „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“:

Žalpiai (Kelmės raj.). 1981 m. lapkričio 30 d. Kelmės raj. VK administracinė komisija nubaudė Žalpių parapijos kleboną kun. Juozapą Razmantą 50 rub. bauda už tai, kad Vėlinių išvakarėse drauge su parapijiečiais kapinėse meldėsi už mirusius. 1982 m. vasario 2 d. kun. Juozapas Razmantas kreipėsi į Kelmės raj. prokurorą dėl neteisingos nuobaudos. 1982 m. vasario 15 d. prokuroras P. Simėnas atsakė, kad nuobauda paskirta teisingai – Žalpių parapijos klebonas kun. Juozapas Razmantas ir tikintieji Vėlinių išvakarėse, nuėję į kapines ir ten meldėsi, pažeidė religinių susivienijimų nuostatų, patvirtintų LTSR ATP 1976.VII.28., 50 str. 1982 m. vasario 11 d. Kelmės raj. Liaudies teismo vykdytoja Irena Sakalauskienė, neradus kito turto, konfiskavo kun. J. Razmanto radijo aparatą.