Vlado Kalvaičio „Sustiprinto režimo barakas“ pristatytas Vilniaus knygų mugėje

<Kristina BAČIULIENĖ>

13-oje tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje. Rašytojų kampe/LRT studijoje vasario 25 dieną profesorė Viktorija Daujotytė ir knygos redaktorius Viktoras Rudžianskas („Nemunas“) pristatė jau trečią tytuvėniškio Rašytojų sąjungos nario Vlado Kalvaičio prozos knygą – naująjį novelių romaną „Sustiprinto režimo barakas“, išleistą „Kauko laiptų“.

Autorius, atkreipė dėmesį V. Rudžianskas, šį savo kūrinį pavadino „gyvenimo knyga“. Kodėl? Kaip pažymėjo V. Kalvaitis, lageryje praleisti metai neištirpo užmarštyje. Likimo suvesti žmonės nuolat iškyla dabartyje, mintyse refleksuojamas patyrimas, išgyvenimai, „pasikalbama“ su buvusiais draugais. Pirmąją novelę „Etapas“ redaktorius pavadino poetine, simbolizuojančia lagerį kaip gyvą besikeičiantį organizmą, žmogiškumo naikinimo mechanizmą, kuriame žmogus – tik „vienas iš slankstelių“ begalvio, beuodegio, beodžio, bežvynio šliužo; alkio, troškulio ir nuovargio iškankinto roplio, ropuonio, sunarstyto iš kelių tūkstančių savarankiškai judančių slankstelių, milžininiško nerangaus gyvūno, kurio ši „kelionė – pirma ir paskutinė.“

V. Daujotytė pastebėjo, jog novelėse autobiografiškumas  pateiktas autentiškai. „Neparašytų laiškų senelei“ šviesa atsveria lagerio tamsą, yra dvasinės stiprybės šaltinis. Atkreipė dėmesį į menišką mirties įvaizdį novelėje „Juodoji ledi“. Mirtis įkūnyta moters-motinos paveiksle. Kalinius bauginanti Tamsiosios moters „išlaki, liauna figūra, santūrus grakštumas ir aristokratiška elegancija“, netikėti Jos pasirodymai ligonius ne tik baugino, bet ir ramino, nes Jos misija – kilni: „Nuvedu, parodau, kuriuo tuneliu privalo iš čia išeiti…“ Profesorei įspūdį paliko ir pati romano pabaiga, tad pasiteiravo, kaip tos dvi išgertos stiklinės ožkos pieno siejasi su autoriaus patirtimi.

V. Kalvaitis prisipažino, jog aprašytas tikras įvykis. Ožkos pienu vaišino, kaip vėliau suprato, jo kažkada susapnuota būsimoji žmona: „Niekada daugiau gyvenime neteko gerti ožkos pieno nei valgyti ožkos pieno sūrio.“

Pabaiga simboliška – tarsi nuoroda, jog gyvenimas tęsiasi iki pat šių laikų, jog dar galima parašyti begales novelių ne tik apie lagerio siaubą, bet ir apie vėlesnes, tebevykstančias dehumanizavimo apraiškas, ir ne tik apie jas.

Romano pasaulėvaizdis – universalus, tipiškas. Universumą koliažo principu fokusuoja tiek visažinio pasakotojo neįtikėtinos personažų istorijos, tiek autobiografijos pasakojimai pirmuoju asmeniu, tiek publicistiniai intarpai. Stengiamasi išlaikyti objektyvų požiūrį į sovietinę santvarką, lagerio sistemą, pažvelgti į žmogaus sielos užkulisius. Autorius nesiekia būti aukščiausiuoju teisėju. Iš laiko perspektyvos gręžiasi į praeitį, ironija ir autoironija, kartais sarkazmu pervertina patirtį, patikrina amžinųjų vertybių patvarumą. Ir išlieka išdidus, nepalaužtas, tikintis gėriu, dora, mylintis ir mylimas.

Rašytoją mugėje pasveikino Kelmės kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Jadzė Gaupšienė, Kelmės literatų klubo „Vieversys“ prezidentas Viktoras Gulbinas, perdavęs Žemaitės bibliotekos darbuotojų linkėjimus bei dovaną. Dalyvavo V. Kalvaičio dukra Vida su vyru, anūkė Miglė, sesuo, būrys kelmiškių,  pažįstami bei draugai iš Vilniaus, Joniškio literatų klubo. Ranką autoriui paspaudė kultūros ministras Arūnas Gelūnas. Prie „Nemuno“ stendo apie dvi valandas V. Kalvaitis dalijo autografus, davė interviu.

Pagal Mindaugą Klusą („Lietuvos žinios“, Nr. 46, 2012 02 27), „Tryliktoji Vilniaus knygų mugė tapo ir dar vieno literatūrinio pripažinimo liudininke. Tytuvėnuose gyvenantį satyriką ir prozininką Vladą Kalvaitį jis aplankė sulaukus aštuoniasdešimties. Kauniečiams kolegoms jo talentas jau seniai nekėlė abejonių, o štai sostinės protų „nukariavimas“ užtruko. „Spausdinaisi kažkokiose nežinomose leidyklose… Kažin ar esi vertas narystės Rašytojų sąjungoje“, – sakė tie iš sostinės, tarsi nežinotų, jog V. Kalvaitis buvo politinis kalinys, sovietmečio persona non grata, pirmąsias knygas galėjusi išleisti tik nepriklausomoje Lietuvoje. 2009 metais jo novelių rinkinys „Svečias iš Magadano“ buvo įvertintas Petro Cvirkos literatūrine premija. Nuo tada, na, gal truputį anksčiau – nuo 2007-ųjų apsakymų rinkinio „Volungė“, ir prasidėjo ilgai komiškąsias kūrybos formas mėginusio autoriaus atradimų, pripažinimų laikas.

Į šiųmetę Vilniaus knygų mugę rašytojas atvyko su romanu „Sustiprinto režimo barakas“ (leidykla „Kauko laiptai“). Aštuoniolika metų praleidęs Sibire, V. Kalvaitis dar daugiau, du dešimtmečius užtruko palinkęs virš knygos rankraščio. LŽ jis prisipažino dėl nieko nesigailintis. „Viskas įvyksta tada, kada turi įvykti. Galbūt prozininko patirtis, išmintis atėjo vėliau, gal anksčiau man jų trūko?“ – svarstė mugės dalyvis. Literatūrologė Viktorija Daujotytė, kalbėdama apie „Sustiprinto režimo baraką“, įvertino rašytojo stiliaus, kalbos jautrumą. Norėjosi pasakyti kūrinio redaktoriui Viktorui Rudžianskui, kad tokias knygas reikėtų versti į anglų kalbą ir dovanoti istorijos pamokų nelankiusiems pasaulio istorikams.“

„Sustiprinto režimo barako“ pristatymas mugėje baigėsi, tačiau rašytojo Vlado Kalvaičio stalčiuose – šūsnis novelių, prašyte prašančių surikiuoti jas naujoje knygoje. Skaitytojai kito jo kūrinio jau dabar nekantriai laukia.