Apie Jėzaus kančią…
<Vytautas VYŠNIAUSKAS>
Kristus kentėjo, kad mūsų nuodėmės būtų išpirktos, o mes būtume laimingi. Iš to atsirado krikščionybė, nusinešusi milijonus. Milijonus daug ko, ko net nesuskaičiuosi.
Šiandien mes patys vieni kitus – kartais net labiau už patį Jėzų – kankiname dėl savos laimės. Gal iš to ir atsirado šiandienis modernizmas – pedofilai, narkomanai, žudikai maniakai, besaikis vartotojiškumas ir genocido sėkla daugiau ar mažiau pasireiškianti beveik kiekviename iš mūsų?
Arba Jėzus nebuvo geras mokytojas, arba mes buvome ir esame per daug buka žinduolių rūšis, kad jį suprastume. Nes jo mokiniai – žmonija – toli gražu nesuprato, ką jis turėjo omeny. Todėl šiandien kankinimas mums yra priimtinesnis už kankinimąsi. Štai iki ko mutavo krikščionybė! Tiksliau, iki to ją privedė žmogus. Bet ne XXI a. žmogus, nes pastarasis tik tęsia anksčiau pradėtą veiklą. Kas atsakingas už tai, kad krikščionybė šiandien daugiau ne tikėjimas, o prievolė dėl prietaringos publikos ir viešas teatras, iš kurio dar ir pinigai daromi?
Žinoma, atsiranda šios sferos apologetų, tvirtinančių, kad žmonės kaip tik todėl, kad negyvena krikščioniškai, ir sugenda, praranda humaniškumą ir dorą. Ir vis dėlto jeigu visi mąstytume scholastiškai ir neatsirastų nė vieno, pučiančio prieš vėją, vargu ar šiandien būtume nors kiek pažengę nuo Akmens amžiaus. O su akmeniu rankoje neapsisaugotume nuo vėjo…
Vis dėlto Jėzus su religija neturi nieko bendro. Jis tik mokė, o jo mokymą iškraipė kas kaip norėjo. Argi rimbo kirčių per žydo nugarą neužteko? Jei ne rimbais, tai liežuviais plakame vieni kitus… Ir tai, pasak kreacionistų ir religijos apologetų, yra nekrikščioniška.
Galime ginčytis, kas yra krikščioniška. Bene keisčiausias dalykas, sutinkamas visuomenėje – žmogus, gyvenime besivadovaujantis Biblija, kurios niekada nebuvo net atsivertęs. Ir dar vadiname save homo sapiens? Daugelis nesupranta, kad Jėzus – ne Jahvė, kad mesijas – ne teroristas. Bent jau taip atrodo iš mūsų elgesio.
Skaudi tiesa: kuo daugiau pasiekiam moksle, tuo, rodos, bukesni daromės. Negi du tūkstančius metų tobulėjom, kad galėtume pasakyti, jog esame atsilikę?
Daugelio mūsų sąžinė pakelia kur kas daugiau nei pats Golgotos kalnas. Įdomu, ar netapsime mūsų Žemei erškėčių vainiku?..