BIČIULIS

<Sofija ŽIOGAITĖ>

Vincentas

Vincentas, atsirėmęs į savo audinės sparną, širsta:

– Lietuvoje netrukus liks tik seniai, nebepavelkantys kojų, ir visokie nenormalūs. Kaip gyventi: darbo nėra, litras benzino – penki litai?

– Degalai paprastam žmogui nebeįkandami, – pritaria Vincentui draugas, – jau senokai mašiną į garažą pastačiau, išsivarau tik, kai vaikams ar uošviui pas daktarus reikia. O pats, žiūriu, kasdien su mašina pirmyn atgal raižai.

– Tau gerai, kad gali be mašinos apsieiti, o man reikalai neleidžia.

– Kokie čia reikalai mūsų kaime: į parduotuvę ir į bažnyčią…

Vyrų pokalbį nutraukia pro šalį einanti Stasė:

– Vis politikuoji, Vincuk, valdžią keiki, o kada man skolą atiduosi?

– Būk rami, nepražus tavo pinigai. Gaus motina pensiją – atvešiu.

– Tuoj žilo plauko sulauksi, o į motinos rankas tebežiūri. Sutvarkyk mano sodelį, apgenėk šakas, nubaltink medelius ir būsim atsiskaitę, – siūlo Stasė. – Svečių laukiu, krikšto dukra su šeima iš Londono atostogų grįžta.

– Bepigu jiems atostogauti! Ten, užsieniuose, tokius pinigus gauna, o mes čia už grašius plėšomės, – pavydi Vincentas.

– Kur mūsų nėra, veršiai alų, midų geria, – sako moteris. – Ar laukti? Ateisi?

Vincentas žada, kad rytoj pat ateisiąs, bet Stasės kieme pasirodo praėjus porai savaičių.

– Neatėjai, kaip sutarėm, kitą žmogų pasiprašiau, – pasitinka šeimininkė.

– Koks čia darbas! Būčiau žmoniškai padaręs, – puola peikti ir niekinti svetimą triūsą Vincentas.

– Skola, Vincuk, ne rona – neužgis! – nesiklauso vyriškio kalbų Stasė. – Negi reiks eiti pas seniūną, prieš visą kaimą gėdą padaryti?

Vincentas trinkteli audinės dureles: „Tai šykštuolė, tai gobšė, tokį atlyginimą gauna, o dėl penkiasdešimties litų pasiruošusi žmogui gerklę perkąst! Kaip tarp tokių kaimynų gyventi?“

Kazimieras

Kazimieras turi auksines rankas, bet nebeturi darbo. Valdiško. O šiaip darbų darbelių kaime, kuriame jaunus vyrus ant rankos pirštų suskaičiuot galėtum,– per akis. Kazimieras viską moka, tapęs bedarbiu, visko imasi: ir bekoną išmėsinėja, ir kiaurus stogus užlopo.

Našlei Mykolienei per šešiasdešimtmečio jubiliejų sūnus iš Airijos atsiuntė pinigų namelio remontui, tad  Kazimieras turi darbo kelioms savaitėms. Gal ir visam mėnesiui. Remontą bebaigiant, braukšt į Mykolienės kiemą darbo inspekcijos džipas: „Gavome pranešimą apie nelegalų darbą“.

Inspektorius nebaudžia, bet Kazimieras turi pasižadėti, kad nebedirbs pas Mykolienę, o Mykolienė – kad pasikvies meistrą su verslo liudijimu.

Netrukus per kaimą prašvilpia vėtra, apdrasko ne vieno pastato stogą, o nuo Beniaus trobos ko ne visą nuplėšia. Stogdengiai iš miesto žada atvažiuoti tik kitą savaitę, o lietus gali prapliupti bet kada, tad Benius prašo Kazimiero.

– Įstatymai turbūt nedraudžia savo artimui pagelbėt bėdoje? – neatsisako Kazimieras.

Grįžtantį po darbo Kazimierą pasiveja buvęs klasės draugas:

– Gal gali bent dvidešimt litų? Toks vakaro tvankumas, taip troškina, kad nors gyvas į žemę sulįsk. Grąžinsiu – kaip dievą myliu!

– Draugui galiu ir daugiau, – šypsosi į ūsą Kazimieras. – Duosiu ne kelių litų vertą patarimą: nubėk į tvenkiniuką, padės ir nuo tvankos, ir nuo pagirių. Viskas už dyką, niekam skoloj neliksi.

– Nesipūsk kaip varlė prieš dalgį, – perspėja buvęs bendraklasis. – Manai, nežinau įstatymų? Vėl čirkšt paskambinsiu inspektoriui, susvils uodegos abiem su Benium.

Kazimieras nežino – duoti klasiokui porą dešimtinių, ar rytoj ant Beniaus stogo nebelipti?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

UAB ROSEBA