„Alio! Centrinė klauso!“

Baigia pasimiršti laikai, kai tokiais žodžiais prasidėdavo pokalbiai telefonu

Bronislavas KLIMAŠAUSKAS

Pasukus ant stalo stovinčio ar ant sienos kabančio telefono aparato rankenėlę ir pakėlus ragelį, išgirsdavai Kelmės centrinio komutatoriaus telefonininkės balsą: „Centrinė klauso“. Tada prašydavai: „Duokit man Kražius“. Atsiliepus Kražių paštininkei, vėl pageidaudavai: „Noriu kalbėti su Kasčiukų brigada“. Taip per tris tarpininkus „nusibelsdavai“ į vieną atokiausių rajono kolūkių brigadų. Pasitaikydavo, kad norimas pakalbinti adresatas kalbėdavo su kitu žmogumi – tada tekdavo palaukti „laide“ pokalbio pabaigos.

Apybraiža apie darbštuolį – telefonu

Maždaug taip atrodė telefono ryšys rajone prieš 56 metus, kai pradėjau dirbti Kelmėje, rajono laikraščio redakcijoje. Norint pasiskambinti iš minėtų Kasčiukų į Kelmę, laukė atvirkštinė seka: Kražiai – Kelmė ir norima įstaiga ar gyventojas. Iš viso Kelmės rajone tada buvo apie 120 telefono abonentų – ne ką daugiau negu prieš karą, kai rajone veikė apie šimtas telefonų, kuriais daugiausia naudojosi dvarai, klebonijos, valsčių savivaldybės, verslininkai ir jų įmonės, negausi inteligentija. Po karo, sovietinei valdžiai suvarius žemdirbius į kolūkius ir valstybinius ūkius, pirmiausia iškilo jų kontorų ir brigadų bei skyrių telefonizavimo problema. Prisimenu, kaip dėl menkiausio reikalo iš mano gimtųjų Žalpių tekdavo pėsčiomis, arklių traukiama brikele ar rogėmis purvinais, duobėtais keliais belstis į Nemakščius, Raseinius ar Skaudvilę. Tad 1952-ųjų pavasarį iš Nemakščių per Smulkius, Užžalpį, Koplyčkalnį, pro Žalpių kapines siaurai prapjautu grioveliu buvo paklotas kabelis, ir Prano Milkinto troboje įsikūrusiame pašte, kolūkio kontoroje, septynmetėje mokykloje bei kituose svarbiuose taškuose atsirado telefono aparatai.

Kelmės centrinėje stotyje prie komutatorių dieną naktį budėjo telefonininkės, kurios pagal pageidavimus ne tik sujunginėdavo tarpusavyje rajono abonentus, bet ir Kelmės rajono gyventojus su Vilniumi, Kaunu ar Vilkaviškiu. Gedimus šalino po miestą vaikščioję ar dviračiu važinėję monteriai. Nors pasitaikydavo pašalinių įsiterpimų į pokalbius, bet vis dėlto tai buvo gyvas ryšys, kuriuo naudojosi ir žinomi žurnalistai. 1961-ųjų pavasarį į Kelmę atvažiavo dienraščio „Komjaunimo tiesa“ korespondentas Jonas Raudeliūnas, jau išleidęs apybraižų knygelę „Susitikimas su romantika“. Jis per dvi komandiruotės dienas turėjo „sužvejoti“ laikraščiui dvi apybraižas apie jaunus žmones, uoliai vykdančius tada visaip garsinamą septynmečio planą. Svečias neprašė pavėžėti į kaimą, kaip tai darydavo dažnas kolega iš Vilniaus, o iškart čiupo telefono ragelį. Pataikė ant malonaus balso telefonininkės Danos V. , su kuria visą vakarą prabudėjo prie komutatoriaus, o kitą rytą pasidžiaugė jau turįs apybraižos heroję. Kitą herojų reikėjo dar skubiau susirasti, nes tiesioginis minkštasis autobusas Ryga – Minskas iš Kelmės į Vilnių išeidavo priešpiet. Vėl gelbėjo telefonas. Priemiestinio, Naudvario kaime įsikūrusio kolūkio buhalterį iškamantinėjo apie neseniai iš privalomos karinės tarnybos grįžusį lauko darbininką Juozą Š. Abi apybraižos, ataustos lakia autoriaus vaizduote, buvo paskelbtos dienraštyje, o Naudvario darbštuoliui skirta „Aš – taikos kareivis“ dar pasirodė ir išleistoje Vl. Minioto ir J. Raudeliūno rašinių knygutėje „Žemė klausos dainų“. Net nematęs gyvo Juozo Š., vaizdelio autorius jo darbštumą argumentavo tokiais faktais: brigada per žiemą vienam arimų hektarui išvežė į laukus po 12 tonų mėšlo, todėl vasarą išaugino gausų derlių, o pats Juozas Š. per metus išdirbo 446 darbadienius ir kitą žiemą jis vienas išvežė į laukus 400 tonų mėšlo. Štai ir visas darbštuolio paveikslas! Likusi, ilgiausioji rašinio dalis – grynas vandenėlis.

Ne paslaptis, pabiurus rudens orams ar žiemos pūgoms užnešus kelius, ir rajono žurnalistai neišsiversdavo be telefono, tačiau taip rinkdavo faktus tik žinutei, o ne apybraižai ir tai – tik iš gerai pažįstamų, patikimų žmonių, nes norinčių pagražinti padėtį niekada netrūko.

Mielių paieška ir klaidinantis iškvietimas

Pastačius Kelmėje naują ryšių mazgo pastatą, jo antrajame aukšte buvo sumontuota automatinė telefonų stotis, todėl kontorose ar butuose atsirado aparatai su skaitmeniniais rinkikliais. Nebereikėjo prašinėti telefonininkių sujungti su Užvenčiu, Kražiais ar Kasčiukais, susidarė eilė norinčių turėti savo bute telefoną. Renkant numerį, kartais rinkiklis „praslysdavo“ ir atsiliepdavo visai ne tas balsas, kurio ieškojai. Kartą mano bendradarbiui Vaclovui Paulauskui paskambinęs vyras, pasitikslinęs, ar tikrai kalba su Paulausku, pasidomėjo, ar galįs atvažiuoti …mielių. „Atvažiuokit“,– juokais atsakė Vaclovas. Kitąkart balsas telefono ragelyje prašė patarimo: „Mes jau padarėme tai, ką buvome susitarę. Ką toliau veikti?“ „Darykite tai, ką vakar buvome apšnekėję“,– toks atsakymas iškart nuramino klausiančiąją pusę. O tokių juokingų skambučių priežastis buvo paprasta: mano bendradarbio ir Kelmės duonos kombinato, kuriam tada vadovavo irgi Paulauskas, telefonų numeriai skyrėsi vos vienu gretutiniu skaičiumi, todėl aparatas ir suklysdavo.

Automatinis telefonas patogus mėgstantiems kam nors iškrėsti pokštą, nes, kol nebuvo atsakiklių,– nenustatysi, kas ir iš kur skambino. Partkomo propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjas Vytautas K. nesitrankė po kaimą, – pusdienį jis uoliai atsėdėdavo kabinete, o popiet, kieme nušluostęs dulkes nuo savo motocikliuko „Minsk“ ir jį įstūmęs į garažą, pats nepastebimai dingdavo. Vienas jo pavaldinys, nutaisęs rūstų pirmojo partkomo sekretoriaus balso tembrą, paskambino į Vytauto K. butą ir paprašė skubiai užeiti. Iš namų pustekinis atbėgęs vedėjas tiesiai nėrė į sekretoriaus kabinetą ir virpančiu balsu pasiteiravo: „Kokiu reikalu Jūs mane kvietėte?“ „Aš visai tavęs nekviečiau“,– nustebo sekretorius ir patarė verčiau važiuoti į kaimą susitikinėti su liaudies masėmis, o ne trainiotis po kabinetus ir blizginti kieme „Minskiuką“. Skambinusiam tai būta smagaus juoko!

Šalia mobiliojo praverčia ir laidinis

Plečiantis telefono poreikiams, šalia ryšių mazgo Kelmėje iškilo atskiras telekomo pastatas, į kurį buvo perkelta ir vis plečiama automatinė telefono stotis. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ji sutiko, aptarnaudama jau 1100 abonentų. Vėliau Lietuvos telekomą privatizavo suomių verslininkas U. Paarma. Pradėjo kardinaliai keistis paslaugų kainos. Į rinką veržėsi kur kas patogesni ir praktiškesni mobilieji telefonai, todėl pradėta masiškai atsisakinėti fiksuoto ryšio telefonų. Tačiau visiškai jų nukonkuruoti nepavyko, todėl tiek kontorose, tiek ne viename bute ir dabar stovi aparatai su sukamu diskeliu, o tarnautojo ar buto savininko kišenėje arba rankinėje guli ir mobilusis, kuris, tapęs sumaniuoju, prireikus gali pakeisti kompiuterį ar fotoaparatą. Tai tarsi du poliai, parodantys, kokį staigų proveržį per pastarąjį 50-metį padarė ryšių technologijos. Fiksuoto ryšio savininkai klientus vilioja įvairiausiais pokalbių kainų mažinimo planais, bet jokiu būdu nemažina abonementinio mokesčio. Laidinis telefonas patogus dar ir tuo, kad jo numerį nuo seno žino arba iš viešos informacijos gali sužinoti klientas, pažįstamas ar giminaitis. O mobiliojo telefono numerį turi išsiaiškinti ir telefono atminty užsifiksuoti pats, nes jokios pašalinės informacijos niekas neteikia. Tad ir gyvuoja šios dvi sistemos, gražiai primindamos ir senesnes, ir naujausias žmonių komunikacijos formas.