Apie tremtį – Steigiamojo Seimo nario sūnus

Bronislavas KLIMAŠAUSKAS

Per masiškiausią – 1948 metų gegužės 22-23 dienų tremtį sovietų valdžia iš Žalpių apylinkių – iš Uvainiškių, Orkių, Kalniškių, Kerkasių, Lendrikių kaimų į atšiauriąją Igarką netoli Jenisėjaus žiočių išvežė septynias šeimas. Dalis ūkininkų – Bronius Vičiūnas, Liudvikas Ralys, Juozas Spraunius, Stosius bei kiti nuo represijų gelbėjosi, pasitraukę iš savo ūkių. O 1951-ųjų spalio 2-ąją į Krasnojarsko kraštą gyvuliniais vagonais dar ištremtos tuometinio „Pionieriaus“ kolūkio Uvainiškiuose pirmininko Antano Petrausko ir Žalpiuose sukurto „Teisingo kelio“ kolūkio sąskaitininko, 1920 metų Steigiamojo Seimo ir 1922-1926 m. Seimų nario Kazimiero Ralio šeimos.

Būtent pastarojo sodybvietėje, prie 2005 m. vaikų pastatyto paminklinio akmens ir dar nuo 1933 metų rymančio kryžiaus Pakražančio kultūros centras ir Žalpių kaimo bendruomenė praėjusį šeštadienį buvo sumanę paminėti Gedulo ir vilties dieną, bet iš padangės prapliumpantis lietus privertė visus pasukti į Žalpių krašto muziejų. Čia tylos minute buvo pagerbti negrįžusieji iš Sibiro tremties, o Pakražančio kultūros centro darbuotojų paruošti dainininkai, šokėjai surengė turiningą meninę programą.

Ypač jaudinantis buvo dabar Kaune su tremtine seserimi Ramune ir broliu Eimučiu gyvenančio K. Ralio sūnaus Dobilo pasakojimas. Jis sakėsi taip ir nesupratęs, už ką jie buvo tremiami, nors tą 1951-ųjų spalio 2-osios rytą į namus įsiveržę stribai ir milicijos karininkas rusų kalba perskaitę „negailestingą“ nuosprendį- „dėl kenkimo kolūkinei tvarkai ir dėl buožių rėmimo“. Ir svarbiausia – kad jie į tolimus SSRS kraštus iškeliami amžinai.

– Kai Žalpių dvaro malūne jaučiai negyvai sutrypė mano prosenelį Pranciškų, tada mažametis senelis Juozapas dvaro lauko gale gavo tris dešimtines žemės, bet iš jos nepragyveno ir XIX amžiaus pabaigoje buvo priverstas emigruoti į Ameriką,– sakė D. Ralys. – Jis rašė į Žalpius laiškus, o juos skaityti tėvelis Kazimieras išmoko, pamokytas dvaro „liokajaus“. Šis ir pypkę – „liulką“ davė patraukti, bet nuo jos apsivėmęs tėvas visiems laikams įgijo neapykantą tabakui ir degtinei. Jis stengėsi šviesti kaimynus, buvo pakviestas dirbti laikraščių redakcijose, toliau mokėsi, kūrė nepriklausomą Lietuvą.

– Aš Žalpiuose gyvenau turtingą vaikystę, prisimenu ir klasę, kurioje mokėmės,– teigė D. Ralys. – Atvažiavau iš Kauno 1942 metais, būdamas šešerių, per Petrines. Pirmiausia su tėvais plaukėme garlaiviu iki Jurbarko,– ten nakvojome. Po to atsikasėme iki Raseinių – čia vėl nakvojome. Iš Raseinių arkliniu vežimu atidardėjome iki Žalpių ir įsikūrėme iš senelio rąstų statytame dviaukščiame name, kurį, mus išvežus į Sibirą, žalpiškiai praminė Kremliumi, nes čia gyveno kolūkio pirmininkai. Tėvelis dirbo 7 ha žemės, kuri maitino septynias burnas, nes kartu su mumis dar gyveno teta Monika ir jos augintinė Angelė Juknerytė. Kai, baigęs septynmetę, panorau toliau mokytis Viduklės vidurinėje, kurioje už mokslą vyresnėse klasėse reikėjo mokėti po 150 rub. per metus, tėtis šiuos pinigus pasiskolino iš Žalpių septynmetės mokyklos direktorės Elenos Gedminaitės. Bet sovietinei valdžiai, matyt, nepatiko „neramus“ tėvo – kolūkio sąskaitininko būdas. Jis pateko į Nemakščių areštinę jau pirmąjį kolūkio gyvavimo rudenį, kai nesutiko su valsčiaus nurodymu – prikultus grūdus išvežti su „raudonąja gurguole“, o ne palikti juos sėklai. „Buožių užtarėjo“ etiketė jam buvo priklijuota tada, kai pasipriešino valdžios norui išmesti iš kolūkio buvusį ūkininką, kurio žmona ir sūnus buvo ištremti į Sibirą. Visa tai girdėdamas, tėvas su šeima 1951-ųjų rudenį, nusidirbę lauko darbus, ruošėsi grįžti į Kauną. Spalio 1-ąją nusikasėme bulves, todėl rytojaus dieną nėjau į pamokas Viduklėje. Bet dar tamsoj mus prikėlė stribas ir milicininkas, įsakė niekur neišsiskirstyti. Po ilgoko laukimo kieme suburzgė „ZIS“-as, kuriame ant pakrauto turto sėdėjo kaimyninio kolūkio pirmininkas Petrauskas su šeima. O mes be vakarykščiai nukastų bulvių neturėjome nieko įsidėti kelionėn, todėl atėję kaimynai nukirto kelias mūsų sodyboje buvusios kolūkio fermos vištas, Edmundas Veryga, užsimetęs ant arklio, pristatė miltų maišą… Sulipę ant Petrausko turto, neužvažiavę į Žalpius, pro Kazlausko sodybą nudardėjom į Skaudvilę, bet, ten neradę valdžios, pasiekėm Tauragę, kurioje buvome pakrauti į gyvulinius vagonus ir apie tris savaites bildėjome iki Krasnojarsko krašte esančio Nazarovo miesto. Įdomu, kad už Uralo pamatėme tokį Rusijos skurdą, kokio neįsivaizdavome: sustojus traukiniui, vietiniai ne mums padėdavo maistu, o patys prašydavo iš mūsų kokio nors kąsnio…

Dar ilgai D. Ralys pasakojo žalpiškiams apie gyvenimą tremtyje: kaip jis ten sunkiai dirbo traktorininku, kaip tėvas rašė įvairius prašymus ir reikalavimus į Maskvą, bet iš ten negavo jokio atsakymo, kol 1957 m. visi parsikrapštė į Lietuvą. „Svarbiausia buvo viltis, kad išgyvensime, kad sugrįšime, kad neliksime tose Sibiro platybėse amžinai, kaip nuolat kartojo mus trėmusieji“,– sakė D. Ralys, kuris gimtojoje Lietuvoje baigė vidurinę, Politechnikos instituto vakarinį fakultetą, o sesuo Ramunė tapo gydytoja. Tik atmintis neleidžia nieko pamiršti, nes, pasak buvusio parlamentaro, poeto tremtinio Vyt. Cinausko:

Nugrimzk į praeitį, tremtie,

Pilna žiaurumo ir patyčių.

Bet viską saugok, atmintie,

Kaip saugojai paveikslą Vyčio!