Ar atgims liberalai?

<Alvydas GEŠTAUTAS>

Dar prieš keletą metų Lietuvoje, taip pat ir mūsų rajone, gyvavo net keturios liberalias idėjas skelbusios partijos: liberalcentristai, liberalsąjūdininkai, liberalai-demokratai bei socialdemokratai. Deja, po ką tik praūžusių Seimo rinkimų batalijų parlamente liko tik liberalų sąjūdžio atstovai. Tiesa, „libdukai“ pasivadino partija „Tvarka ir teisingumas“, o Naujoji sąjunga, prapylusi kokius tik galima rinkimus, puolė į Darbo partijos glėbį. Laimė, kelmiškiai – socialliberalai nepuolė ieškoti užuovėjos jokios ideologijos, o tik populistinį minčių kratinį propaguojančios Darbo partijoje, o daugelis „susižiedavo“ su socdemais, kurių ir ideologijos artimos. Kita vertus, mūsų rajono, kaip ir kitų kaimiškų kraštų rinkėjai, paveldėję nevykusį sovietinį sindromą „gauti“, o ne „duoti“, t.y. pirmenybę teikdami ne meškerei, o žuviai, liberaliems politikams nebuvo palankūs. Liberalcentristai, vadovaujami vicemero Kęstučio Biliaus, iškovojo rajono taryboje tris, o liberalsąjūdininkai su savo lyderiu Petru Račkausku – du mandatus. Abi liberalios partijos yra rajono tarybos valdančiojoje daugumoje.

Tačiau Seimo rinkimai liberalams buvo nesėkmingi. Jau trečią kartą į parlamentą nepavyko patekti K. Biliui, sėkmė nusisuko ir nuo liberalsąjūdininkų deleguoto A. Krutkevičiaus. Prisipažinsiu, Lietuvos atkūrimo pradžioje, kai Sąjūdžio, atvedusio mūsų tautą į nepriklausomybę, rinkimų programą ruošė liberalai filosofai Arvydas Šliogeris, Arvydas Juozaitis, Vytautas Radžvilas, mūsų kraštietis Seimo narys prof. Kęstutis Masiulis, ekonomistas prof. Kęstutis Glaveckas bei kiti, tikėjau liberalų perspektyva. Viltis buvo blykstelėjusi, kai 2000-aisiais liberalus į Seimą vedė iš savarankiškos LKP vėliau pas konservatorius, o po to pas liberalus perbėgę Rolandas Paksas. Bet pastarasis pasirodė esąs tik postų vergas. Kas siūlė solidesnes pareigas, tam ir tarnavo. Tuo metu sėkmę liberalams garantavo ne liberali ideologija, o R. Pakso bei jo pasekėjų puoselėjamas populizmas, kurio esmė – valdžia turi duoti, o žmogaus teisė laukti į rankas įdedamų gėrybių. Deja, tai su liberalizmu neturi nieko bendro. Liberalizmas skelbia – žmogus yra savo likimo kalvis. Valstybė teturi rūpintis savos teritorijos saugumu, o žmogaus laisvė irgi turi ribas, t.y. ji negali trukdyti kito žmogaus laisvei.

Gaila, bet pas mus susidarė labai nepalankus liberalizmui sindromas, t.y. laisvės, kurią ypač propaguoja liberalai, nurašymas ir pirmenybės teikimas tam, kuris duoda veltui pašalpą, labdarą, kruopas ar makaronus. Kita vertus, ar ir liberalų „likučiai“ elgiasi liberaliai? Tradiciškai liberalai yra už mažesnį valstybės kišimąsi į žmogaus gyvenimą, o tuo pačiu ir mažesnius mokesčius.

O kaip elgėsi mūsų liberalai prieš ketverius metus Seime vykusiame „naktiniame mokesčių perversme“? Ogi balsavo už jų didinimą! Ir neapsiriko. Už tai gavo kelis ministrų portfelius. Vadinasi, lietuviškam liberalizmui svarbiau ne jo idėjos, o postai. Vokietijoje žemių parlamentuose krikdemai ir liberalai dirba daug kur drauge. Bet vokiečių liberalai, nors ir šios šalies neaplenkė krizė, daug kur sugebėjo iškovoti, kad būtų sumažinti mokesčiai ir iš krizės kapstytis didinant vartojimą. Kokios liberalų perspektyvos mūsų rajone? Nors liberalcentristai ir liberalsąjūdininkai turi rajono taryboje penkis mandatus, tačiau pagal jų elgseną sunku suprasti, kokios vertybės jiems svarbiausios: žmonių teisės ir laisvės, galimybės jų gebėjimams atsiskleisti ar socialistinė lygiava, balsavimas už įvairias lengvatas, netgi savų interesų gynimas?