Dešimt metų Kelmėje – be rutinos
Dainius POPOVAS
Prieš dešimtmetį, 2009-ųjų vasario 1 dieną, buvau paskirtas Šiaulių AVPK Kelmės r. PK viršininku. Įsimintina diena, manau, tiek man, tiek ir Kelmės policijos kolektyvui. Teko pakeisti 15 metų Policijos komisariatui vadovavusį viršininką.
Ką žinojau apie Kelmės kraštą ir Kelmę? Ir daug, ir mažai. Būtų galima pašmaikštauti, jog pusė Lietuvos yra kilusi iš kaimo, o pusė Šiaulių miesto – iš Kelmės rajono. Todėl, laimėjęs atranką į užimamas pareigas, net nežinojau, kiek daug turiu kolegų ir bičiulių, susijusių su Kelmės kraštu. Kelmę ir Kelmės rajoną šiek tiek pažinojau, nes turėjau bičiulių iš šio krašto. Ir prosenelių šaknys – iš šio rajono. Pats gyvenu Šiaulių rajone, vos pusantro kilometro nuo Kelmės rajono ribos.
Pirmojo susitikimo metu aštrialiežuvis laikraščio „Bičiulis“ redakcijos žurnalistas Alvydas Geštautas pasvarstė, ar ne geriau būtų buvę skirti vadovą iš Kelmės rajono policijos, gerai pažįstantį tiek rajoną, tiek gyventojus, žinantį vietos problemas. Atsakiau jam šmaikščiai: „Pridėkite pieštuką prie nosies ir perskaitykite, kas ant jo parašyta. Paskui atitraukite. Kada geriau matysite?“.
Norėčiau šį dešimtmetį suskirstyti skyriais ir apžvelgti. Apžvalga – tik menka dalis to, apie ką norėčiau parašyti.
Kelmės policijos komisariatas
Man pradėjus dirbti Kelmės rajono policijos komisariate buvo patvirtinta apie 120 etatų (šiuo metu etatų apie 60), tačiau trūko darbuotojų, apie 25 etatai buvo neužimti.
Veiklos rezultatais atsilikome nuo kitų apskrities policijos komisariatų. Smagu prisiminti, kad pavyko sukomplektuoti kolektyvą ir sutelkti bendram darbui, veiklos rodikliais išsiveržėme į apskrities lyderius. Tačiau nuo 2012 metų balandžio 1 d. Kelmės r. PK buvo priskirtas Telšių AVPK. Ir šiandien sunku rasti tam loginį paaiškinimą, bet priskyrimas tikrai nebuvo balandžio pirmosios pokštas. Kaip ten bebūtų, nėra to blogo, kas neišeitų į gera… Prasiplėtė geografija, pažintys ir patirtis.
Džiaugiuosi policijos kolektyvo netradiciniais sprendimais. Pavyzdžiui, birželio 1-osios, Tarptautinės vaikų gynimo dienos proga, visi darbuotojai su savo vaikučiais vykdavo į bendras išvykas. Komisariato areštinėje buvo įsteigta biblioteka, komisariate įkurta muziejinė ekspozicija. Išpopuliarėjo žygiai dviračiais po Kelmės rajono lankytinas vietas. Suorganizuotas susitikimas su Kelmės policijos veteranais vėliau, 2013 metais, mane su bendraminčiais paskatino įsteigti Lietuvos policijos veteranų asociacijos Kelmės filialą. Šiuo metu filialas vienija 33 narius, jam vadovauja Romualdas Druktenis.
Po ilgų svarstymų 2013 metų birželio 1 d. baigiau tarnybą Policijos sistemoje ir atverčiau kitą karjeros puslapį.
Gamta ir istorija
Nuo pat mažumės myliu gamtą. Kelmės kraštas nuo Tytuvėnų pelkynų iki Užvenčio girių – tikras lobis akims ir sielai. Visaip keliaudamas, vis dar negaliu atsigrožėti šio krašto grožiu, bet daugiausiai pamatau medžiodamas.
Medžioti teko beveik visuose Kelmės rajono būreliuose ar klubuose, nueiti pėstute šimtus kilometrų, užklysti į mažai žmonių lankomas vietas. Kiek įdomaus pamatyta! Sudėtinga keliais sakiniais apsakyti, bet vieną mintį perteiksiu. Dažnai pakelėse ar tiesiog laukuose matau stovinčius kryžius. Turbūt niekas net nebandė jų suskaičiuoti, nesidomėjo, ką jie mena. Bet kryžių ištvermė mane stebina, – tie, kurie senai turėjo sudūlėti, stovi neįveikiami nei vėjo, nei lietaus, nei šalčio. Vieni – nuklypę, kiti – aplūžę, bet ištveria viską. Kaip ir žmogus, pastatęs kryžių už netektą artimąjį, kentėdamas, bet neprarasdamas vilties ir tikėjimo.
Domiuosi istorija ir istorijomis. Patikėkite, ir čia, Kelmės krašte, yra ką veikti. Pradėjęs dirbti Kelmės policijoje, kolegės Irmos paklausiau, ar turime kokios istorinės medžiagos apie Kelmės policiją. Paaiškėjo, jog kolega Egidijus Timonis ta tema parašęs baigiamąjį darbą. Pridėjus, papildžius buvusio pareigūno Benedikto Morkaičio surinktą medžiagą apie Kelmės miliciją, jam pavyko parengti ir išleisti knygą „Kelmės krašto policija“. Susipažinau su Krašto muziejininkais – istorijos entuziastais, apie Kelmės rajoną daug sužinojau perskaitęs iš šviesaus atminimo Algio Petro Krutkevičiaus mainais gautą knygą „Kelmės kraštas“, kurioje pagrindinis publikacijų autorius – a.a Vaclovas Rimkus. Neseniai kraštotyrininko gimimo sukakties metines paminėjome Užventyje. Daug apie Kelmę papasakojo šviesaus atminimo Vytautas Pikturna malonių pasišnekučiavimų metu.
Žmonės ir asmenybės
Kraštas be žmogaus – kaip giria be gyvybės. Kai pradėjau darbuotis Kelmėje, statistiškai per dešimtmetį Kelmės savivaldybėje sumažėjo apie dvylika tūkstančių deklaruotų gyventojų. Kelmės savivaldybei vadovavo meras a.a Kostas Arvasevičius. Galiu jį vadinti kraštiečiu, nors nebuvau sutikęs, iki pradėjau dirbti Kelmėje. Tuo metu Kelmės politikai (kalbant apie Kelmės rajono savivaldybės tarybos narius) man atrodė santūresni, taktiškesni ir labiau dalykiški už kitus, su jais dažniausiai tekdavo bendrauti susitikimuose su gyventojais. Susipažinau su šimtais įvairiausių žmonių. Mane visada žavėjo paprasti ir nuoširdūs kaimo žmonės, pilni gyvenimiškos išminties. Tokių nuoširdžių žmonių tame krašte nestinga, tačiau jie kuklūs ir retai kada pastebimi. Gero žodžio juk mes dažniausiai sulaukiame iškeliavę Anapilin. Nestinga šis kraštas nei meno, nei mokslo, sporto žmonių, nei užsispyrusių keistuolių, nuo etnokultūros puoselėtojų iki plunksnos virtuozų.
Ateitis geresnė negu manome
Dažnas mano bičiulis, važiuodamas pro Kelmę, paskambina man ir pasidžiaugia Kelmės miestu. Daugelis mano, jog tai puiki vieta gyventi. Pritariu jiems.
Visi mano, kad Kelmę gali išgelbėti tik užsienio investuotojai, sukurdami darbo vietas. Pamirškime! Lietuva seniai užsieniečiams nebėra patraukli šalis dėl mokesčių politikos ir darbo užmokesčio. Tačiau geografiškai Kelmės rajonas, manau, yra vienas iš patogiausių pasiekti kitus miestus. Nereikia tikėtis, kad ir kaimuose bus sukurta daugiau darbo vietų, Sovietizacija iškreipė rinką. Realybe pertvarko Lietuvą. Kas natūralu, tas vyksta dėl evoliucijos, o ne dėl revoliucijos. Būkime optimistai, ne tik tikėkime, bet ir siekime, kad šio krašto ateitis būtų ne tik vizija, bet ir realybė.
Šį pavasari planuoju dešimties dienų kelionę po Kelmės rajono seniūnijas, išskyrus Kelmės miesto seniūniją. Aplankysiu bičiulius, geros valios žmones, apsistosiu pas juos nakvynei. Kelionei rinksiuosi dviratį arba arkliuką, kad dar kartą galėčiau įsitikinti šio krašto grožiu ir kitiems jį parodyti. Kad pamatyčiau ir pajausčiau čia gyvenančių žmonių gerumą ir nuoširdumą.
Savo apmąstymus noriu baigti Marko Aurelijaus mintimis: „Kad ir kur atsidurčiau, galiu būti laimingas. Laimingas tas žmogus, kuris sukūrė sau laimingą likimą; o laimingas likimas – tai geri sielos polinkiai, geri troškimai, geri darbai“.
🙂