Jo parapija buvo visa Lietuva: sakralinė popietė kunigui Ričardui Mikutavičiui atminti

Diana STUNGURIENĖ

***

2025 m. vasario 28 d. Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios, skirtos kunigo Ričardo Mikutavičiaus atminimui. Giesmes giedojo ir po šv. Mišių
keletą dainų atliko Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“. Vėliau Tytuvėnų piligrimų centre vyko literatūrinė-sakralinė popietė, skirta kunigui Ričardui Mikutavičiui atminti, tarnavusiam Tytuvėnuose 1970–1983 metais; taip buvo paminėtos 90-tosios kunigo gimimo metinės. Tytuvėnų piligrimų centro salėje buvo eksponuojami kun. R. Mikutavičiaus liturginiai rūbai, krėslas ir laikrodis. Renginį vedė Šedbarų bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė Dalia Galbuogienė ir Žemaitės viešosios bibliotekos vyr. bibliotekininkė Danguolė Garnienė. Tradiciškai po renginio visi buvo pakviesti prie vaišių stalo.

Renginio organizatoriai ir partneriai: Kelmės Žemaitės viešosios bibliotekos Šedbarų biblioteka, Tytuvėnų kūrybinis klubas „Austėja“, Tytuvėnų Caritas, Tytuvėnų piligrimų centras, Raseinių rajono kultūros centro Šiluvoje bardai.

***

Prisiminimų popietėje, skirtoje kunigui Ričardui Mikutavičiui, gitarų skambesys pynėsi su giesmėmis ir dainomis; skambėjo jo sukurtos giesmės bei Dalios Galbuogienės eilės, virtusios dainomis. Kunigas Evaldas Alūza, paskaitęs vieną iš kun. R. Mikutavičiaus pamokslų, kuriame buvo kalbama apie Dievą, meilę, sąžinę, pagarbą ir šventumą, palinkėjo susirinkusiems, kad tikėjimo dvasia juose neišblėstų.

Danguolė Garnienė trumpai apžvelgė kunigo gyvenimą, jo nueitą kelią, kuriame „nebuvo lygumų, o tik staigios viršukalnės ir skaudžios nuokalnės“. Kaip pats sakė, Ričardas Mikutavičius buvo kilęs iš neturtingos šeimos; pajutęs dvasinį pašaukimą 1953 m. įstojo į kunigų seminariją. O jau poetu tapo vėliau, Tytuvėnuose. Čia kunigaujant jam gimė mintis leisti literatūrinį stendą, kuriame būtų skelbiami išeivijos poetų ir rašytojų žodžiai – Bernardo Brazdžionio eilės, Antano Maceinos filosofija ir paties kunigo pirmieji poezijos bandymai. Čia, Tytuvėnuose, išryškėjo ir trauka kolekcionavimui.

Daugelis žinojo, kad kunigas Ričardas Mikutavičius yra poetas, eseistas, bet iki Sąjūdžio laikų jis nebuvo paskelbęs nė vienos poezijos knygos. 1982 m. pradėjo skelbti eilėraščius žurnale AIDAI.
O jau 1989 m. Kauno rotušėje pristatė pirmąją savo poezijos knygą „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“. Po to sekė meditacinės poezijos rinkinys „Potyrių upė“, „Šviesios spalvos“, „Žaizdos metafizika“,
„Spindintis virš mūsų“ ir eseistiniai, filosofiniai, teologiniai straipsniai. Jis buvo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos narys.

Kunigaudamas Tytuvėnuose bendravo su inteligentais ir kuriančiais žmonėmis, viena iš jų buvo Teresė Rimulaitytė, kuri 1990 m. užrašė eiles, skirtas kunigui–poetui atminti: /nuo tavo rankų šventą auką į dangų nešė angelai/… /kodėl gi nutilai širdie/… /neišsakyti posmai liko baltų lelijų ilgesy/.

Dalia Galbuogienė pasakojo, kad kunigą tytuvėniškiai prisimena iki šiolei: jaunuoliai, kuriuos jis sutuokė, vaikai, iš jo rankų priėmę pirmąją Komuniją, bažnyčios tarnautojai. Viena iš tarnautojų
yra vargonininkė benediktinė sesuo Bernadeta Rozalija Rimkutė, galima sakyti tikra kun. Ričardo Mikutavičiaus Tytuvėnų laikotarpio metraštininkė, surašiusi savo prisiminimus. Roželė prisimena,
kad su klebonu buvo malonu tartis dėl atliekamų giesmių, nes jis pats buvo muzikas. Kūčių, Velykų ir kitų švenčių progomis, prieš išleisdamas visus bažnyčios tarnautojus, kunigas Ričardas Mikutavičius pasikviesdavo pietų, po kurių visi pakylėti išsiskirstydavo. Kunigas puikiai suprato, ką reiškia paguosti paprastą žmogų. Kai jis išvyko iš Tytuvėnų, liūdėjo daugelis parapijiečių, ne vienas ir ašarą nubraukė. Prisimena sesuo Rozalija ir tragišką kunigo mirtį, jūras žmonių atėjusių į laidotuves.

Prisiminimais apie kunigą pasidalijo ir Kelmės literatų klubo VIEVERSYS prezidentas Viktoras Gulbinas, į susitikimą jis atsinešė 1985 metų Ričardo Mikutavičiaus eilių knygą, be leidyklos žymių,
taip vadinamą „savilaidą“. Tuomet Viktoras buvo jaunas mokytojas, sportininkas. Bėgiodamas miško takeliais matydavo spėriai, dideliais žingsniais žingsniuojantį žmogų su sutana. Poetinių susitikimų metu susipažino, suartėjo. Prisimena Viktoras, kaip kunigas buvo ignoruojamas, nevalia buvo draugauti su dvasiškiu. Prisiminė, kaip į tuometinį Tytuvėnų žemės ūkio technikumą, dabartinį Kelmės profesinio rengimo centrą, atvyko žymus solistas Vaclovas Daunoras, kuris susitiko ir su kunigu Ričardu Mikutavičiumi. Kilo šurmulys, nepasitenkinimas – kodėl bendrauja? Paaiškėjo, kad jie buvo mokslo draugai. Kiek vėliau į technikumą atvyko rašytojas Marcelijus Martinaitis ir aktorius Laimonas Noreika. Juos Viktoras Gulbinas supažindino su kunigu – poetu, palydėdamas du iškilius vyrus pas kunigą. Ir vėl pasigirdo priekaištai, kas nuvedė?! Viktoras neprisipažino, tiesa, jo niekas ir neklausė.

Dalia Galbuogienė popietę užbaigė žodžiais, priverčiančiais kiekvieną susimąstyti: „Trys viename – netradicinis dvasininkas, išrankus meno kolekcininkas ir poetas. Buvęs populiarus, visų
mėgiamas ir gerbiamas; nužudytas ir palaidotas nežinomųjų kapuose. Jo malda buvo kaip poezija, o poezija – kaip malda, jo parapija buvo visa Lietuva“.

***

Ričardas Mikutavičius (1935 m. vasario 26 d. Kaune – 1998 m. liepos 1 d. Kaune) – Lietuvos kunigas, teologijos mokslų daktaras, poetas, kolekcionierius. 1992 m. priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungos narius. 1994 m. išrinktas Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos nariu. 1991 m. už humanitarinę veiklą apdovanotas Izraelio vyriausybės premija. 1992 m. už publicistinę veiklą  apdovanotas Prano Dovydaičio premija. 1992, 1994, 1995, 1996 m. išrinktas populiariausiu Kauno miesto žmogumi. 1993 m. vasario 16 d. už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordinu.

Gintauto Stungurio nuotr.