Jubiliejinių kursų šurmulys

Nuo antradienio iki vakar Kelmėje vyko jubiliejiniai – 35-ieji Žemaičių etnokultūros ir tradicinių amatų vasaros kursai. Tomis dienomis vyko ir Žemaitijos regiono bandonininkų kursai. Į juos atvyko apie pusantro šimto dalyvių iš įvairių Lietuvos kampelių: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Kėdainių, Šilalės, Tauragės, Varnių, Radviliškio ir daugelio kitų vietovių. Užsiėmimai vyko dvidešimt trijose muzikavimo, dainavimo, apeiginio giedojimo, amatų sekcijose. Sausio mėnesį Kelmės kultūros centre kilęs gaisras padarė kai kurių korekcijų, todėl muzikantai ir dainininkai šiemet mokėsi Algirdo Lipeikos menų mokykloje. Dalis užsiėmimų vyko kultūros centre, taip pat Mečislovo Ežerskio Lazdų muziejuje, evangelikų reformatų bažnyčioje. Buvo pristatyta Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, fotomenininko Romualdo Požerskio paroda „Atlaidai. 1974-1992 m. “ Buvo skaitomos paskaitos, rodomas televizijai parengtos laidos, vyko premjeriniai renginiai.

Kursų atidarymas vyko kultūros centro J. Liaudanskio parodų galerijoje. Kelmės rajono meras Ildefonsas Petkevičius, pasveikinęs kursų dalyvius ir mokytojus, padėkos raštus įteikė nuolatiniams kursų mokytojams ir lektoriams, profesoriams Laimai Palubinskienei, Gailai Kirdienei ir Romualdui Apanavičiui, pagrindiniam šio renginio iniciatoriui. Kursų dalyvius sveikino daug prie jų organizavimo prisidėjęs paskutinis sovietinių laikų faktinis rajono vadovas, rajono Garbės pilietis Zenonas Mačernius, Švietimo kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoja Sonata Venckienė, Kelmės miesto seniūnas Romas Atkočaitis, minėtus renginius jau nuo 1992 m. organizuojanti Nomeda Bandzienė ir kiti.

O kursai tradiciškai prasidėjo prof. R Apanavičiaus paskaita. Jos autorius šiemet paskaitą pavadino šventiniu pranešimu „Žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų vasaros kursai – etninės kultūros liaudies universitetas“.

Lektorius sakė, kad Lietuvoje domėjimosi etnokultūros atgimimu galima laikyti 1968 metus, kai Jaunimo teatre Povilas Mataitis su aktoriais parengė etninės kultūros programą, kuri buvo rodoma įvairiose Lietuvos vietovėse. Profesorius sakė, kad tuo metu įvairiose vietovėse kūrėsi folkloro kolektyvai. Su šokiais ir dainomis problemų nebuvo, nes tuo metu dar buvo daug žmonių, kurie sugebėjo atgaminti dainų melodijas. Daugiausia rūpesčių buvo su instrumentine muzika. Kilo idėja gaminti kankles, todėl sovietmečio pabaigoje į Kelmę susirinko kanklių gamintojai. Okupacinio laikotarpio pabaigoje Lietuvoje repetavo ir koncertavo apie aštuonis šimtus folkloro kolektyvų. Etninė kultūra – ne tik šokiai, dainos, pasakojimai, liaudies muzika. Ji apima ir įvairiausius amatus, muzikos instrumentų gamybą.

Kodėl Kelmė tapo etninės kultūros centru? R. Apanavičius sakė, kad Skandinavijos ir kitose šalyse tokie vasaros kursai turi senas tradicijas ir vyksta mažuose miesteliuose. Kelmėje jau tais laikais veikė Jaunimo folkloro centras, vieną vasarą čia buvo susibūrę kanklių gamintojai, vyko „Romuvos“ stovykla. Be to, su Kelme tuomet buvo patogu susisiekti iš įvairių Lietuvos vietų. Čia buvo ir geros apgyvendinimo sąlygos. Tiesa, dar buvo mąstoma ir apie Šilalę, tačiau pirmenybė Kelmei buvo skirta dėl to, kad tuometinis faktinis rajono vadovas, kompartijos rajono komiteto rajono sekretorius Z. Mačernius palankiai žiūrėjo į tokių kursų idėja. Jis pats asmeniškai vyko į apgyvendinimo, maitinimo, mokymams numatytas vietas, nurodė, kur ir ką paremontuoti.

Taip 1989-ųjų vasarą ir įvyko pirmieji kursai. Pasak pranešėjo, 1990 m., nors Lietuva kentėjo nuo ekonominės blokados, į antruosius kursus atvyko apie tūkstantis žmonių.

– Tuometinė jau nauja Kelmės rajono valdžia pasakė, kad tokio svečių būrio miestas nepajėgus apgyvendinti, pamaitinti, suteikti kitas paslaugas. Ir mes pagalvojome, kodėl į Kelmę turi važiuoti žmonės iš Aukštaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos? Todėl nutarėme nuo respublikinių kursų pereiti prie regioninių, o Kelmę palikti Žemaičių etnokultūros vasaros kursų vieta, – prisiminė R. Apanavičius. – 1991 m. į Biržus rinkosi aukštaičiai, kursai pavyko, tačiau vietinė valdžia didelio entuziazmo nerodė, ir tuo viskas baigėsi. Esu suvalkietis. Tais pačiais metais bandėme organizuoti kursus Marijampolėje. Suvalkai pasiūlė, kad kursų dalyviai mokėtų 10 rublių mokestį. Tačiau mūsų, suvalkiečių, jau toks būdas – viską skaičiuoti ir galvoti, ar apsimoka. Norinčių atvykti į Marijampolę buvo, bet, pusiau juokaudamas pasakysiu – suvalkiečiai, norėję atvykti į kursus, klausė: „Ar už dešimt rublių gausiu tiek, kiek priklauso?“ Taip Marijampolėje kursai ir neįvyko. Susiklostė tokia situacija, kad tokie vasaros kursai liko tik Kelmėje. Paskaičiavome, kad juose užsiėmimus vedė, paskaitas skaitė daugiau kaip šešiasdešimt Lietuvoje žinomų mokslininkų, taip pat svečiai iš Latvijos, Suomijos. Trumpai pasakysiu – Kelmėje vykstančius Žemaičių etnokultūros kursus galima vadinti liaudies universitetu.

R. Apanavičiaus mintis pratęsė ir dar vienas šių kursų iniciatorius – birželio 30-ąją dieną Kelmės kultūros centro direktoriaus pareigose kadenciją baigęs, o dabar jau Raseinių kultūros centre dirbantis Arnas Arlauskas. Jis sakė:

– Esu kilęs iš Viekšnių. Kelmė – žmonos Irenos tėviškė. Kartą per atostogas, atvykęs pas uošvius, sužinojau, kad vyksta kankliavimo kursai. Nuėjau. Patiko. Pats folkloro kolektyvuose dalyvauju nuo 1980 m. Taip nutiko, kad 1989 m. gavau kvietimą dirbti Kelmėje ir kurti Jaunimo folkloro centrą. Nuėjau pas Z. Mačernių ir jam pasakiau, kad Kelmėje noriu prisidėti prie dailės mokyklos, Folkloro ir Amatų centrų ir galerijos įkūrimo. Džiaugiuosi , kad viską pavyko įgyvendinti. Labiausiai įsiminė 1990 m. vykę kursai. Tada vien oficialių dalyvių buvo 1300. Dar apie du šimtus buvo neoficialių. Kursus organizavome net trijose vietose: Kelmėje – kultūros rūmuose ir profesinėje mokykloje bei tuometinėje Tytuvėnų žemės ūkio mokykloje.

Po daugiau kaip valandą trukusio jubiliejinių kursų atidarymo prasidėjo užsiėmimai ir kiti renginiai. Vakar įvyko kursų uždarymas, kuriame jų dalyviai šoko, dainavo, giedojo, muzikavo bei surengė savo darbų parodą.

Apie įvairius kursų renginius skaitykite „Bičiulio“ laikraščio publikacijose.

S. Maziliausko nuotr.